Kai atsibudau, Lauros šalia neradau. Tikriausiai tai tebuvo hero haliucinacijos. . Bet, kas gi tada mane atvedė namo.? Ne, tai tikrai buvo Laura, aš žinau. galbūt ji tiesiog trumpam išėjo. Apėjau visus namo kambarius, bet Lauros ten nebuvo. O gal ji lauke.? Bet ir ten aš jos neradau. Gal greičiausiai išėjo kažkur toliau, ji tikrai nepaliko manęs. Laukiau pusę dienos. Ji taip ir nepasirodė. Supratęs, kad ji išėjo, surinkau Miglės numerį. Susitarėm susitikti ir eiti į miestelį. Su ja keik pasikalbėjom, ji kiek užpyko, nes pastebėjusi, kad esu neišsimiegojęs, išklausinėjo apie viską, ką tik galėjo, ir padarė išvadą, kad aš buvau vakarėlyje.
- Tu tiesiog Šerlokas Holmsas, Migle.
- Tu tiesiog pats didžiausias melagis. Lukai.
- Ačiū, žinau, - žaviai jai nusišypsojau.
- Myliu tave, - atsakė ji, ir žpažiūrėjo man į akis.
Nežinojau ką sakyti, nenorėjau jai sakyti, ką myliu ją, todėl tiesiog pabučiavau ją. Atsitraukusi ji nusišypsojo. Jos akys spindėjo, ir iš išvaizdos, galėjai pamanyti, kad ji pati laimingiasia panelė pasaulyje.
Ilgai vaikščiojom po miesto parką, laikiau jos ranką. Ir žinot ką.? Daigiau nebebus tų sąžinės graužimų. NE NE NE. Ir jai sutiksiu Laurą, man ji neberūpės. Tiesiog noriu, kad Miglė būtų laiminga.
Aišku, neatsisakysiu kelių dozių ar geros nakties su ddraugais, bet pasistebgsiu, kad Miglė to nežinotų.
Apie vienuoliktą Miglė pasakė, kad jai reikia namo, aš ją palydėjau iki stoties ir pasakiau, kad turiu reikalų. Ji nepatikliai pažiūrėjo į mane, bet atsisveikindama pabučiavo ir p;asakė kad myli:
- Aš irgi tave , - smūgis į širdį.
Bet nieko, iškentėsiu, priprasiu, aš juk vaikinas o ne jautri panelė.
Kai palydėjau Miglę, patraukiau jau kiek pažįstamomis siauromi gatvėmis, pilnomis narkomanų ir girtuoklių. Susiradau vaikiną, kuris Dovio žodžiais gali parduoti dozę. Šį kartą įsileidau didesnę dozę. Apsunko galūnės, o pats jaučiausi laimingas kaip niekada. Jaui net nevažioavau namo tam, kad susileisti hero. Susileidau jo čia - gatvėje. Ir man tai visiškai nerūpėjo. Pasaulis atrodė keistokas, o aš lėtai ėjau galvėmis, vėliau žvyrkeliu iki savo namelio. Kai priėjau prie namų, jau švito, taigi ėjau ilgai ir su pauzėmi, ir px, tiesiog jaučiauui gerai, ir man viskas gerai, ok.?
- Tu tiesiog Šerlokas Holmsas, Migle.
- Tu tiesiog pats didžiausias melagis. Lukai.
- Ačiū, žinau, - žaviai jai nusišypsojau.
- Myliu tave, - atsakė ji, ir žpažiūrėjo man į akis.
Nežinojau ką sakyti, nenorėjau jai sakyti, ką myliu ją, todėl tiesiog pabučiavau ją. Atsitraukusi ji nusišypsojo. Jos akys spindėjo, ir iš išvaizdos, galėjai pamanyti, kad ji pati laimingiasia panelė pasaulyje.
Ilgai vaikščiojom po miesto parką, laikiau jos ranką. Ir žinot ką.? Daigiau nebebus tų sąžinės graužimų. NE NE NE. Ir jai sutiksiu Laurą, man ji neberūpės. Tiesiog noriu, kad Miglė būtų laiminga.
Aišku, neatsisakysiu kelių dozių ar geros nakties su ddraugais, bet pasistebgsiu, kad Miglė to nežinotų.
Apie vienuoliktą Miglė pasakė, kad jai reikia namo, aš ją palydėjau iki stoties ir pasakiau, kad turiu reikalų. Ji nepatikliai pažiūrėjo į mane, bet atsisveikindama pabučiavo ir p;asakė kad myli:
- Aš irgi tave , - smūgis į širdį.
Bet nieko, iškentėsiu, priprasiu, aš juk vaikinas o ne jautri panelė.
Kai palydėjau Miglę, patraukiau jau kiek pažįstamomis siauromi gatvėmis, pilnomis narkomanų ir girtuoklių. Susiradau vaikiną, kuris Dovio žodžiais gali parduoti dozę. Šį kartą įsileidau didesnę dozę. Apsunko galūnės, o pats jaučiausi laimingas kaip niekada. Jaui net nevažioavau namo tam, kad susileisti hero. Susileidau jo čia - gatvėje. Ir man tai visiškai nerūpėjo. Pasaulis atrodė keistokas, o aš lėtai ėjau galvėmis, vėliau žvyrkeliu iki savo namelio. Kai priėjau prie namų, jau švito, taigi ėjau ilgai ir su pauzėmi, ir px, tiesiog jaučiauui gerai, ir man viskas gerai, ok.?
