Dvyliktas įrašas. Tu visada grįžti.

- Labas rytas, - švelniai pasisveikino Miglė.
- Labas, - žiūrėjau į ją ir bandžiau prisimint, ko prisidirbau.
- Myliu.
- Aš irgi tave, - pasakiau dar nesusigaudęs.
Ji mane pabučiavo ir išėjo. Gulėjau ir leidau prisiminimams plaukti į mano išdavikišką protą. Koks aš šiknius, o ir dabar tik ką pasakiau Miglei, kad myliu ją. Prisidirbai, Lukai. Trenkiau delnu sau per kaktą. Aš juk visiškai nemyliu Miglės. bet ir skaudinti jos negaliu, ji man yra labai brangi draugė..  Teks meluot.. Nes nenoriu netekt jos. Gal ir myliu ją, ji juk visada yra šalia, palaiko ir supranta. Jai dabar nemyliu, tai pamilsiu. Tikrai, pažadu.Greit apsirengęs nusileidau laiptais žemyn, kur manęs jau laukė Miglė su puodeliu kavos savo trapiose rankose. Pasiėmiau savajį puodelį kavos ir kartu vaikščiojome po kiemą kalbėdami apie viską, kas tik atėjo į galvą. Daug ką jai pasakiau, taigi, dabar turiu mažiau paslapčių. Po valandėlės Miglė mane pabučiavo į skruostą ir pasakė, kad jai jau reikia eiti. aš daug maž susitvarkiau namus ir pasidėjęs knygą į kuprinę pėsčiom išėjau į miestelį. Tik pasiekęs pirmąsias parduotuves nusipirkau mineralinio vandens ir pratęsiau kelionę bibliotekos link. Ten apie valandą klaidžiojau tarp lentynų įsimindamas kiekvienos į akį kritusios knygos pavadinimą ir vietą. Tik įšėjęs iš bibliotekos išgirdau skambant savo telefoną. Skambino.. DOVIS.? Susidomėlęs pakėliau ragelį :
- Klausau.?
- Labas Lukai, kaip tu.?
- Aš tai puikiai, kažko reikia.?
- Lyg ir ne, tik tavęs šįvakar 22:00 valandą pas mane, ateisi.?
- Kam aš ten.?
- Lukai, nejau tu rimtai toks atsilikęs, rengiu kažką panašaus į plotą, tai kaip.?
- uum. . greičiausiai būsiu. - pasakiau žinodamas, kad tikrai būsiu.
- Nagi, bus kai kas stipresnio nei tai, ką vartoji tu. .
- gerai jau, tikrai būsiu.
- laukiu, iki.
- Aha.
Visą dieną grįžęs namo praleidau su Migle, vakare apie 21:00 pasakiau jai, kad esu pavargęsir noriu miego, atsisveikinom ir likau vienas.
 Esu išdavikas, kaka, ir dar vienas Dievas težinos kas bet aš labai labaaaaaaaaaai noriu eiti pas Luką, o Milglė greičiausiai nenorės eiti, o ir manęs vieno neleis. Taigiii, lygiai dešimtą valadną stovėjau prie Luko buto durų. Man atidarė kažkos vaikinas. Jis man atrodė kažkur matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti kur. skambėjo tobulaaa muziika. Ir šiaip viskas buvo tobula. Stovėjau lauke gerdamas alų ir kalbėjausi su keliais žmonėmis, kol pajutau, kaip kažkas palietė mano petį, ir pašaukė vardu. Pažįstamas balsas. Atsisukau. Lura. Manop Laura stovėjo priešais mane ir šypsojosi man. Pasisveikinau ir greitai pasišalinau iš tos vietos. Prisidėjau prie kelių žmonių, kurie buvo jau gerokai apsiuostę. kelis kartus įkvėpiau baltų miltelių į savo organizmą, kai heroinas pradėjo veikti, atsipalaidavau, užplūdo laimės banga. sedėjau ir žvengiau su kitais, ir visiškai nerūpėjo, kad aš jų visiškai nepažįstu. Vėliau kažkaip atsidūriau prie laiptų, apsikabinęs kažkokią nepažįstamą merginą. bandėm lipt laiptais aukštyn, bet tik pakėlę koją pradėdavome juoktis, todėl lipti sekėsi ne per geriausiai. Galų gale pasidavėm, susverdėjau ir atsisėdau ant antro laiptelio, po minutės prie manęs prisėdo ta panelė,. ir mes vėl predėjome juoktis. Kas buvo toliau aš nelabai ir pamenu, protas grįžo, kai mes su Laura ėjom namo. Ji mane paguldė į lovą ir palinkėjo labos nakties. Jau uždarant duris, pašaukiau ją :
- Kas.? - švelniai paklausė ji.
- Neišeik, prašau.
- Tu turi panelę, Lukai, - jos balse girdėjosi nusivylimo kartelis, bet ji bent jau priėjo prie manęs arčiau.
Kadangi mano protas dar mažai ką tesuvokė, aš sverdėdanas atsistojau, ir pabučiavau ją.
- Tave. - sušnibždėjau jai į ausį.
- Tu apsvaigęs, - ji švelniai stumtelėjo mane nuo savęs.

Neneigiau, tiesiog paėmiau jau ranką, ir atsisėdęs ant lovos krašto, trūktelėjau, kad ir ji atsisėstų šalia. Užmigom kartu. Jaučiausi gerai, tik ne dėl heroino, o dėl to, kad Laura vėl šalia.
Prieš užmigdama Laura, gal labiau nakčiai, nei man sušnibždėjo :
- Vis dėl to grįžau.
- Tikėjau kas grįši, - atsakiau jau taip pat pašnibždom.

Vienuoliktas įrašas. Be jos viskas kitaip..

Labas. - išgirdau seniai girdėtą balsą.
- Aha, - nerūpestingai atsakiau.
- Tai Laura vis dėl to padarė įtakos.? - nusijuokė balsas.
- Ne, pats sprendžiu. - nervingai atsakiau. - Dovi, gal tiesiok duok dozę ir baigta.?
- Ne, man įdomu kas atsitiko mūsų šauniajam Lukui. - dovydas šaipėsi, negalėjau pakęst tokio jo tono.
- Nieko, - atkirtau, - dozę. - Pasakiau jau ramiau.
Atidaviau jam pinigus, pasiėmiau maišelį su tais nprakeiktais nuodais ir išėjau.
 - Žiūrėk nepriprask, - dar girdėjau besišaipant Dovį.
ne, Dovis nėra narkomanas, jis tik parduoda narkotikus. Jis yra ŠIKNIUS. Su juo negaliu bendrauti. Jis mane erzina. bet tingiu pasakoti apie jį. Grįžęs namo, ilgai žiūrėjau į baltus miltelius. nenutuokiuu, kam man jie. Neliečiau jų, išėjau į lauką. Tamsu. Viską atiduočiau, kad galėčiau dabar nusišypsoti Laurai. Nieko nepadarysi, grįžau namo, šaukiau iš visų jėgų. Nesvarbu. vis tiek niekas negirdi. Norėjau išmesti tuos balrus miltelius, bet apsigalvojau, pirmą kartą vartojau narkotikus. Jausmai atbuko. Žinojau, kad norėsiu vėl pajausti tai, ką jaučiu dabar. Niekas neberūpi, net Laura. Norėjau kažko daugiau, nei draugystė, o likom niekuo. Šūdas. Nenoriu taip. taip ir užmigau, prisimindamas geriausią draugę, kuriai aš esu niekas...
Ryte atsikėlęs negalėjau patikėti, kad vakar taip elgiausi. pasižiūrėjau į telefo ekraną. Tikėjausi, kad skambino Laura. bet ne, tik nuo mamos 5 sms. Visos su panašiu turiniu "paskambink, kai atsibusi". O, ji dar ir skambino man, DEŠIMT KARTŲ. Paskambinau jai. Ji pakėlė akimirksniu :
- Labas brangusis, kodėl vakar nekėlei.? Kas nutiko.? Kodėl Laura grįžo, o tu likai.? Jūs susipykot.? Nori grįžti namo.? Man tave pasiimti.?
- labas rytas mama, atsiprašau, anksti užmigau, ne, nenoriu grįžti, niueko nenutiko, ji tieiog išvažiavo.
- Tau negerai, mielasis.?
- Man viskas puiku, mam. Tiesiog noriu pasilikti čia. Ačiū.
- gerai, kaip nori, bet man gali viską papasakoti.
- mam, nepyk, bet negaliu kalbėti, vėliau parašysiu, gerai.?
- Lauksiu, ate Luk..
mečiau ragelį. Kaip ji mane užknisa. mėšlas, vėl gėda dėl savo minčių, juk ji tik rūpinasi manimi. Norėjau jai paskambinti, bet susilaikiau. Susitvarkiau namus, ir išsiruošiau į miestą. Apie dvi valandas vaiksčiojau po biblioteką, maždaug po pirmojo pusvalandžio bibliotekos darbuotoja pradėjo mane stadėti. Išpradžių buvo nesvarbu, vėliau jos stabėjimas įgrįso, išėjau. Užėjau į parduotuvę, nusipirkau daug alaus. Nežinau kam man juo tiek, tiesiog taip norėjau. vėliau ėjau tamsia gatve, susiradau Dovį.:
- Oooo, sveikas drauge.
- Laba.
- Pradedam priprast.?
- turi tiesiog žolės.?
- Aišku kad turiu, tik ne čia.
- Palauksiu.
- Kaip nori.
- Kur kas vakarą vaikštai.? - paklausiau, nesuprasdamas, kodėl klausiiu.
- Reikalai Lukuti.
- Gerai, kaip nori, tai ilgai laukti.?
-  Minutę, - tai pasakęs užėjo į daugiabučio laiptinę, po penkių minučių grįžo, - vis dėl to kaip gerai, kai gyveni pirmam aukšte.
- Aha, tai kiek.?
 - Tūrėkis.
nustebau. Keistas jis. Įdomu, iš kur toks dosnumas. atėjęs namo pasileidau muziką visu garsu, nešinas alaus buteliais ir žolės paketėliu, sugriuvau apie sienos, atsilošiau, prisigėriau, pamenu, kad rūkiau. Paskambinau Miglei. Jis vis das buvo pas senelę, ir sutiko ateiti. Sukosi galva, nepajėgiau net butelių išmesti. Suskambo durų skambutis, šiaip taip nusvyravau atidaryti durų.
- sveika. - pasisveikinau.
- Um.. Labas Lukai, - ji jautėsi nejaukiau dėl tokios mano būsenos, matosi.
- Užeik.
- tu įsitikinęs,kad tau netrugdysiu.?
- Aišku kad ne, nagi, užeik.
Kai ji peržengė slenkstį, ji stovėjo labai arti manęs. Nenusilaikiau, ir pabičiavau ją, ji man atsakė tuo pačiu. kai atsitraukiau nuo jos, ji į mane žiūrėjoklausiamu žvilgsniu.
- Myliu tave, - sumelavau jai.
- Lukai, tu tikrai girtas. - liūdnai pasakė jis.
- Ne, aš blaivas, tik miegoti noriu.
- Tai gal aš tikrai eisiu, rytoj išsimiegosi ir susitiksim.. - ji jau norėjo eiti, bet aš susvirdulavau ir vos nenugriuvau.
- bet aš nenoriu miegoti ant grindų, - ji šyptelėjo, - Migleeeeeeee.
- Ką Lukai.? Gerai, galiu palydėti tave iki tavo kambariu, - jkos liūdna šypsena mane žudė iš vidaus.
 Ji Prilaikė mane, kopiant laptais, ir kartu su manim nusvirduliavo į mano kambarį, paguldė mane ant lovos. nenorėjau vėl likti vienas, pabučiavau ją, paguldžiau šalia savęs. ji atsakinėjo į mane bučinius. Buvo gera, bet ji atsitraukė.
- Man tikrai rekia eiti namo, lukai.
- Aš tave myliu. - sušnabždėjau jai prie pat ausies ir bučiavau jos kaklą.
Suveikė, ji pasiliko. " iš aš tave myliu" išgirdau jos balsą. Negalvojau, kaip jausiuos rytoj, galvojau apie tai, ką darau dabar, ir man tai visai tiko.