Labas. - išgirdau seniai girdėtą balsą.
- Aha, - nerūpestingai atsakiau.
- Tai Laura vis dėl to padarė įtakos.? - nusijuokė balsas.
- Ne, pats sprendžiu. - nervingai atsakiau. - Dovi, gal tiesiok duok dozę ir baigta.?
- Ne, man įdomu kas atsitiko mūsų šauniajam Lukui. - dovydas šaipėsi, negalėjau pakęst tokio jo tono.
- Nieko, - atkirtau, - dozę. - Pasakiau jau ramiau.
Atidaviau jam pinigus, pasiėmiau maišelį su tais nprakeiktais nuodais ir išėjau.
- Žiūrėk nepriprask, - dar girdėjau besišaipant Dovį.
ne, Dovis nėra narkomanas, jis tik parduoda narkotikus. Jis yra ŠIKNIUS. Su juo negaliu bendrauti. Jis mane erzina. bet tingiu pasakoti apie jį. Grįžęs namo, ilgai žiūrėjau į baltus miltelius. nenutuokiuu, kam man jie. Neliečiau jų, išėjau į lauką. Tamsu. Viską atiduočiau, kad galėčiau dabar nusišypsoti Laurai. Nieko nepadarysi, grįžau namo, šaukiau iš visų jėgų. Nesvarbu. vis tiek niekas negirdi. Norėjau išmesti tuos balrus miltelius, bet apsigalvojau, pirmą kartą vartojau narkotikus. Jausmai atbuko. Žinojau, kad norėsiu vėl pajausti tai, ką jaučiu dabar. Niekas neberūpi, net Laura. Norėjau kažko daugiau, nei draugystė, o likom niekuo. Šūdas. Nenoriu taip. taip ir užmigau, prisimindamas geriausią draugę, kuriai aš esu niekas...
Ryte atsikėlęs negalėjau patikėti, kad vakar taip elgiausi. pasižiūrėjau į telefo ekraną. Tikėjausi, kad skambino Laura. bet ne, tik nuo mamos 5 sms. Visos su panašiu turiniu "paskambink, kai atsibusi". O, ji dar ir skambino man, DEŠIMT KARTŲ. Paskambinau jai. Ji pakėlė akimirksniu :
- Labas brangusis, kodėl vakar nekėlei.? Kas nutiko.? Kodėl Laura grįžo, o tu likai.? Jūs susipykot.? Nori grįžti namo.? Man tave pasiimti.?
- labas rytas mama, atsiprašau, anksti užmigau, ne, nenoriu grįžti, niueko nenutiko, ji tieiog išvažiavo.
- Tau negerai, mielasis.?
- Man viskas puiku, mam. Tiesiog noriu pasilikti čia. Ačiū.
- gerai, kaip nori, bet man gali viską papasakoti.
- mam, nepyk, bet negaliu kalbėti, vėliau parašysiu, gerai.?
- Lauksiu, ate Luk..
mečiau ragelį. Kaip ji mane užknisa. mėšlas, vėl gėda dėl savo minčių, juk ji tik rūpinasi manimi. Norėjau jai paskambinti, bet susilaikiau. Susitvarkiau namus, ir išsiruošiau į miestą. Apie dvi valandas vaiksčiojau po biblioteką, maždaug po pirmojo pusvalandžio bibliotekos darbuotoja pradėjo mane stadėti. Išpradžių buvo nesvarbu, vėliau jos stabėjimas įgrįso, išėjau. Užėjau į parduotuvę, nusipirkau daug alaus. Nežinau kam man juo tiek, tiesiog taip norėjau. vėliau ėjau tamsia gatve, susiradau Dovį.:
- Oooo, sveikas drauge.
- Laba.
- Pradedam priprast.?
- turi tiesiog žolės.?
- Aišku kad turiu, tik ne čia.
- Palauksiu.
- Kaip nori.
- Kur kas vakarą vaikštai.? - paklausiau, nesuprasdamas, kodėl klausiiu.
- Reikalai Lukuti.
- Gerai, kaip nori, tai ilgai laukti.?
- Minutę, - tai pasakęs užėjo į daugiabučio laiptinę, po penkių minučių grįžo, - vis dėl to kaip gerai, kai gyveni pirmam aukšte.
- Aha, tai kiek.?
- Tūrėkis.
nustebau. Keistas jis. Įdomu, iš kur toks dosnumas. atėjęs namo pasileidau muziką visu garsu, nešinas alaus buteliais ir žolės paketėliu, sugriuvau apie sienos, atsilošiau, prisigėriau, pamenu, kad rūkiau. Paskambinau Miglei. Jis vis das buvo pas senelę, ir sutiko ateiti. Sukosi galva, nepajėgiau net butelių išmesti. Suskambo durų skambutis, šiaip taip nusvyravau atidaryti durų.
- sveika. - pasisveikinau.
- Um.. Labas Lukai, - ji jautėsi nejaukiau dėl tokios mano būsenos, matosi.
- Užeik.
- tu įsitikinęs,kad tau netrugdysiu.?
- Aišku kad ne, nagi, užeik.
Kai ji peržengė slenkstį, ji stovėjo labai arti manęs. Nenusilaikiau, ir pabičiavau ją, ji man atsakė tuo pačiu. kai atsitraukiau nuo jos, ji į mane žiūrėjoklausiamu žvilgsniu.
- Myliu tave, - sumelavau jai.
- Lukai, tu tikrai girtas. - liūdnai pasakė jis.
- Ne, aš blaivas, tik miegoti noriu.
- Tai gal aš tikrai eisiu, rytoj išsimiegosi ir susitiksim.. - ji jau norėjo eiti, bet aš susvirdulavau ir vos nenugriuvau.
- bet aš nenoriu miegoti ant grindų, - ji šyptelėjo, - Migleeeeeeee.
- Ką Lukai.? Gerai, galiu palydėti tave iki tavo kambariu, - jkos liūdna šypsena mane žudė iš vidaus.
Ji Prilaikė mane, kopiant laptais, ir kartu su manim nusvirduliavo į mano kambarį, paguldė mane ant lovos. nenorėjau vėl likti vienas, pabučiavau ją, paguldžiau šalia savęs. ji atsakinėjo į mane bučinius. Buvo gera, bet ji atsitraukė.
- Man tikrai rekia eiti namo, lukai.
- Aš tave myliu. - sušnabždėjau jai prie pat ausies ir bučiavau jos kaklą.
Suveikė, ji pasiliko. " iš aš tave myliu" išgirdau jos balsą. Negalvojau, kaip jausiuos rytoj, galvojau apie tai, ką darau dabar, ir man tai visai tiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą