Atsibudęs visą rytą žiūrėjau į miegančią Laurą. Mieganti ji atrodė labai trapi.. Pažeidžiama. O juk ji tokia ir yra. myliu ją, ir ne kaip draugę. Myliu, ir nieko čia nepakeisi. Myliu tyliai ir stipriai. kol žiūrėjau į ją, ji atmerkė akis ir nusišypsojo. Atsikėlė iš lovos ir surišo plaukus į uodegytę. Net susitaršiusi ir mieguista ji atrodė kaip angelas. Mažas ir juokingas angelas. Aš užsimerkiau, ir tumpam numigau, girdėjau kaip ji išeina iš kambario. Atsibudęs išgirdau, kaip ji su kažkuo kalba telefonu. Priėjau prie durų, girdėjau pokalbio nuotrupas.:
- taip.. Nepyk mielasis.. Tu juk.. Ne.. Tiesiog pasiimk mane.. Prašau.. Aš čia nebegaliu likti..
Nebenorėjau daugiau klausytis, ir taip viskas aišku, įėjau į kambary, ji metė ragelį. Šypsojausi jai. Išėjau iš namų. Neberūpi. Ką tik atėjusi laimė išėjo. Dėl manęs, gali ir nebeateiti. Kiek paėjėjęs, girdėjau Lauros šūksnį. Atsisukau. Ji prašė grįžtį,. Nusisukau. Ėjau toliau. Dar girdėjau kaip ji mane pasiuntė. na taip, aišku, juk aš kaltas, kad gyvenimas toks suknistas. Ir puiku,man viskas gerai. Aš tiesiog šiaip einu tuo pačiu keliuku, pats nežinau kur. Pradėjau bėgti. Pavargau. Atsisėdau. Tiksliau kritau ant žolės. Prisiminiau jos žodžius. Ji nori mane palikti. Aš jai nerūpiu. Tai kokia velnio tūrėčiau grįžti pas ją.? ne, vis dėl to tūrėčiau, nes ji man rųpi. lėtai žingsniavau namo. Užėjau į Lauros kambarį. Ji tyliai dėjosi daiktus į kuprinę.
- Lik sveika, - pasakiau.
- Atsiprašau.- jos akyse buvo matyt ašaros, susivaldžiau, ne ne ne, man tikrai neberūpi.
Net nepriėjęs prie jos nuėjau pakuotis savųjų daiktų. Negalėjau. Nenoriu išvykti. Nusprendžiau pasilikti.
- Nekenčiu.! - surikau iš visų jėgu.
Nieko. Tyla. Po kelių minučių išgirdau atvažiuojant automobilį.
Pro langą žiūrėjau į iš namų išeinančią Laurą. Pasiilgsiu jos.
- Lik sveika, meile, - sušnibždėjau.
Automobilis pajudėjo, ir aš parkritau ant žamės. sedėjau atsilošęs į sieną visą vakarą, nejudėdamas. Nenorėjau nieko, tik Lauros. Nusprendžiau pajusti tai, ką jautė ji. Vakariniu autobusu nuvažiavau į miestą, klaidžiojau tamsiausiomis gatvėmis, kol suradau tai, ko man reikėjo...
- taip.. Nepyk mielasis.. Tu juk.. Ne.. Tiesiog pasiimk mane.. Prašau.. Aš čia nebegaliu likti..
Nebenorėjau daugiau klausytis, ir taip viskas aišku, įėjau į kambary, ji metė ragelį. Šypsojausi jai. Išėjau iš namų. Neberūpi. Ką tik atėjusi laimė išėjo. Dėl manęs, gali ir nebeateiti. Kiek paėjėjęs, girdėjau Lauros šūksnį. Atsisukau. Ji prašė grįžtį,. Nusisukau. Ėjau toliau. Dar girdėjau kaip ji mane pasiuntė. na taip, aišku, juk aš kaltas, kad gyvenimas toks suknistas. Ir puiku,man viskas gerai. Aš tiesiog šiaip einu tuo pačiu keliuku, pats nežinau kur. Pradėjau bėgti. Pavargau. Atsisėdau. Tiksliau kritau ant žolės. Prisiminiau jos žodžius. Ji nori mane palikti. Aš jai nerūpiu. Tai kokia velnio tūrėčiau grįžti pas ją.? ne, vis dėl to tūrėčiau, nes ji man rųpi. lėtai žingsniavau namo. Užėjau į Lauros kambarį. Ji tyliai dėjosi daiktus į kuprinę.
- Lik sveika, - pasakiau.
- Atsiprašau.- jos akyse buvo matyt ašaros, susivaldžiau, ne ne ne, man tikrai neberūpi.
Net nepriėjęs prie jos nuėjau pakuotis savųjų daiktų. Negalėjau. Nenoriu išvykti. Nusprendžiau pasilikti.
- Nekenčiu.! - surikau iš visų jėgu.
Nieko. Tyla. Po kelių minučių išgirdau atvažiuojant automobilį.
Pro langą žiūrėjau į iš namų išeinančią Laurą. Pasiilgsiu jos.
- Lik sveika, meile, - sušnibždėjau.
Automobilis pajudėjo, ir aš parkritau ant žamės. sedėjau atsilošęs į sieną visą vakarą, nejudėdamas. Nenorėjau nieko, tik Lauros. Nusprendžiau pajusti tai, ką jautė ji. Vakariniu autobusu nuvažiavau į miestą, klaidžiojau tamsiausiomis gatvėmis, kol suradau tai, ko man reikėjo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą