Trečias įrašas

Tą rytą atsikėliau gana vėlai, apie vienuoliktą ryto. Laura vis dar miegojo, todėl tyliai išėjau iš kambario į virtuvę, kad išvirčiau jai kavos. Viską dariau atsargiai, bandydamas neišleisti nė vieno garso. Bet kaip visada išėjo atvirkščiai. Palikau telefoną kambaryje ir suskambėjo žadintuvas. Ji tūrėjo man priminti, kad šiandien mokinių tarybos susirinkimas. Bet vietoj to, jis pažadino Laurą. Ji išjungė žadintuvą, todėl aš toliau užsiiminėjau kava. Kai pakėliau akis, tarpduryje stovėjo ji.. Ji atrodė tikrai juokingai, apsivilkusi mano šiltą megztinį, kuris jai buvo kiek didokas, susivėlusi ir raudonais skruostais. Nusižiovavo ir pasisveikino :
- Labas rytas, makarone. – susirišo plaukus į uodegytę.
- Labas kaktuse, - ji priėjo ir apkabino mane ,- kaip miegojai.?
- Nesiskundžiu, - ji nusišypsojo,- beje ačiū..
- Dėl ko,?
- Dėl to, kad pasiėmei mane iš ten.. – ji nuleido akis,- nepyk dėl mano elgesio.
- Nepykstu, - guodžiamai nusišypsojau.
- Taaaai, - nutesė ji,- mes vis dar makaronai.?
- Taip, vis dar makaronai, - abu nusikvatojom.
Ji dar kažką tyliai pasakė, bet nebegirdėjau. Pavaišinau ją kava, ir pradėjau klausinėti to,kas labiausiai domino :
- Laura... tu.. verkei vakar, - ji nuleido akis, - dėl ko..?
- Man reikėtų ilgai pasakoti..
- Na, mes turim laiko..
- Ne, tikrai ne dabar, gal kitą kartą..
- Prašau, - paprašiau, bet pastebėjęs kad klausimas ją nuliūdino, lioviausi klausinėjęs ir prašęs papasakoti.
Tylai gėrėme kavą. Suskambėjo Lauros mobilusis. Ji išbalo. Paklausiau kas skambina, o ji tik išėjo iš virtuvės ir pakėlė ragelį. Kalbėjo neilgai, bet atėjo lyg ir išsigandusi. Pasakė kad jai reikia eiti.Nenorėjau jos niekur išleisti, bet ji buvo neperkalbama. Greitai susiruošė ir išėjo nieko nepaaiškinusi. Skambinau  jai, bet ji nekėlė.  „Vėl“ pagalvojau... Ji juk šiandien dėkojo kad ją iš ten pasiėmiau.. O dabar vėl ten išbėgo.. Nusprendžiau tiesiog užeiti pas Edgarą.  Apsirengiau ir išėjau. Nežinojau ką jam sakysiu kai jis atidarys duris, bet vis tiek ėjau. Štai, aš vėl prie Edgaro buto durų. Šį kartą duris atidarė Edgaras. Pasikvietė vidun. Aš  net neužėjęs paklausiau :
- Žinai kur Laura.?
- Ne, - pažiūrėjo į mane pašaipiu žvilgsniu,- jai nori, gali ją pasiimti, ji manęs nedomina.
- Kaip suprast..?
- Tiesiogiai, jai tu čia tikdėl jos, tai aš tikrai nežinau kur ji, turiu eiti jai tu neprieš..
- Ne.. Ok, viso..- apstulbęs stovėjau ir žiūrėjau kaip jis užtrenkia buto duris
Išėjau į lauką ir vėl surinkau Lauros numerį. Ji atsiliepė, prašiau susitikti, bet ji nepratarė nė žodžio. Nieko nesupratau. Ji numetė, kai aš nutylau. Poto gavau sms „tu tikrai geriausias, Lukai“. Nieko jai neatrašiau.. Nes netūrėjau ką.  Nužingsniavau namo ir susitvarkiau kambarį. Vėliau vėl surinkau kaktuso numerį. Ji pakėlė ragelį, ir kalbėjosi su manimi, nejučia prisiminiau, kaip ji man skambindavo kasdien ir mes kalbėdavomės valandų valandas, ar susitardavome susitikti. Paklausaiu kur ji, ji atsakė, kad eina namo. Paprašiau užeiti..
Laukiau jos, rodos amžinybę. Buvau pasiryžęs klausinėti iki tol, kol ji man visko nepapasakos, bet kai ji pagaliau atėjo, ir aš pamačiau ją.. Jos akis, kurios buvo išvargintos ir paraudusios.. Tiesiog priėjau ir apkabinau ją. Ji risispaudė prie manęs ir tyliai pasakė „Tu geriausias makaronas pasaulyje“.. Nežymiai šyptelejau. Tada nuėjome į svetainę, ir aš vėl paprašiau papasakoti, kas dedasi jos gyvenime. Šįkart ji sutiko papasakoti... 

Antras įrašas

Eidamas namo, galvojau, kad girdėti jos juoką, man jau yra tiesiog kasdienybė, taip pat, kaip keltis ryte į mokyklą. Taip, aš girdėjau jos juoką, tik ji buvo ne su manimi, ji ėjo toleliau už manęs ir kalbėjosi su Edgaru. Pirmą kartą jam pavydėjau, tik ne gražių rūbų, dailaus veido ar visų panelių kurioms jis patinka. Aš pavydėjau jam Lauros. Ji buvo vienintelė kuri mane suprasdavo, o dabar ji nenori su manim bendrauti. Atsisukau ir pažiūrėjau į ją, ji pastebėjo ir prunkštelėjo. Ji elgėsi kažkaip keistai, ne taip kaip elgiasi mano Laura. Bet, ji ir netūrėjo elgtis kaipmano Laura, nes ji nebebuvo mano. Nenorėjau eiti namo, nes būtų dar blogiau nuo to,kad aš jai neparašysiu kad grįžau, o ji man nepaskambins ir nepasakos visko ko nesuspėjo pasakyti pakeliui. Taigi patraukiau prie fontano, dažnai ten leisdavau laiką su Laura, po jos tėvo mirties. Palaikiau ją taip, kaip nepalaikė niekas kitas. Ir ji man buvo dėkinga už tai. Bet dabar jai tai tėra neaiškus siužetas iš praeities, kuri niekada negrįš, o Laura jos ir nejieškos. Jai to nereikia. Ji nenori prisimint praeities, ji nori svajoti apie ateitį. O aš ne, aš megstu grįžti į praeitį ir nusišypsoti geriausioms gyvenimo akimirkoms.  Kiek paėjęs supratau, kad visai nenoriu eiti prie fontano, noriu eiti namo, parašyti Laurai, lyg tai, kad jai manęs nereikia, yra tiesiog mano vaizduotė. Žinojau kad tai yra realybė, bet vis tiek patraukiau namo. Ėjau pro Lauros namus, bet nė nežvilgtelėjos į tą pusę. Grįžau namo, ir parašiau Laurai „grįžau“. Vienas žodis teikė tike daug vilčių. Ir.. Jos žlugo, nes laukiau iki pat vakaro, bet ji nepaskambino. Vėlai vakare sulaukiau skambučio, galvojau kad tai Laura, bet nusivyliau, nes tai buvo jos mama. Ka pakėliau ji ramiai paprašė duoti ragelį Laurai, aš nenorėjau pridaryti Laurai rūpesčių, todėl pasakiau kad ji trumpam išėjo, kai grįš, aš perskambinsiu. Kai tik Lauros mama padėjo ragelį, surinkau „Kaktuso“ (taip vadinau Laurą) numerį. Teko ilgokai laukti kol ji atsilieps. Kai atsiliepė, jos balsas buvo kažkos.. Keistas. Kai pasakiau kad jai reikia namo, ji pasakė kad niekur neeis. Žinojau kad įkalbinėti jos nėra jokios naudos, todėl paprašiau pasakyti adresą, kad galėčiau ją pasiimti. Ji vargiai padiktavo adresą, darydama pauzę po kiekvieno žodžio, lyg bandydama prisiminti. Paskui supratau, kad Lauros būsena turbūt nekokia, taigi paprašyti mamos mane pavežėti tikrai nvykusi mintis. Surinkau brolio numerį, jis sutiko mane pavežėti. Štai, aš stoviu (kaip supratau tai buvo Edragro butas) prie Edgaro buto durų. Teko ilgokai palūkėti, kol durys atidarė,jas atidarė nepažįstamas vaikinas, maždaug aštuoniolikos metų, kaip vėliau sužinojau, jis vardu Tomas. Ji kaip ir visi kiti buvo gerokai apkvaitęs. Laura nenorėjo išeiti, taigi teko ją išsivesti beveik prievarta. Kai pasodinau ją į mažiną, ji žiūrėjo į mane savo tamsiai mėlynomis akimis, jos žvilgsnis buvo neįprastas. Ji nežvelgė į mane su šiluma ir supratingumu. Ji tiesiog buku žvilgsniu žiūrėjo man į akis. Pagalvojau, kad jai tikrai negalima važiuoti namo, nes ji buvo girta, ir kaip supratau prisiuosčiuosi. Paprašiau brolio :

- Važiuok pas mane.

- Gerai, o kaip tavo draugė.?

- Ji nakvos pas mane.- Tuo metu Laura rodos atsibudo.

- Ne, aš nakvosiu namie,- silpnu balsu pasakė ji,- man viskas gerai.

- Laura.. Metytum tu save..- pasižiūrėjau į ją, bandydamas surasti savają švelnią ir mielą laurą,- gal..

- Neee,- nutesė ji,- nenoriu jokių gal, pas tave, tai pas tave.- netekau žado, kas jai.?

išlipom prie mano namų,palydėjau Laurą iki vonios, o pats paskambinau jos mamai, ir paklausiau, ar ji neprieš, kad Laura šiaindien nakvotų pas mane. Kai jos mama pralausė, kodėl neperskambinau, pasiteisinau tuo, kad tiesiog pamiršau, ji rodos patikėjo ir leido Laurai likti. Kiek apsidžiaugiau. Padėjau ragelį ir įžengiau į savo kambarį, paklojau Laurai lova, o pats išsiėmiau pripučiamą čiužinį. Laura tik atėjusi, atsigulė į mano lovą, kadangi aš jau gulėjau ant čiužinio. Negalėjau užmigti. Po pusvalandžio nemigos, išgirdau tylų kūkčiojimą. Įjungiau šviesą, ir pamačiau, kad Lauros pečiai trūkčioja. Atsisėdau ant lovos krašto ir paklausiau :

- Kas tau.?

- Nieko, miegok.-vis dar užsisukusi pasakė ji.

- Sakyk, juk aš tavo geriausias draugas, su manim gali pasidalinti.- Pats nustebau, juk aš ant jos turiu pykti..

- Nieko.. Tiesiog.. Aš,- ji atsisėdo ir apsikabino kelius rankomis,- aš neesu tokia kokia buvau.

- Ei.. Juk viską galima ištaisyti..

- Ne, tu nesupranti, aš...

- Ką tu.? Sakyk gi..- švelniai pasakiau.

- Ne, nieko..

Žinojau kad ji man nieko nepasakys, bet mes bent jau vėl bendraujame. Palikau ją ramybėje, o kitą rytą galėsiu paklausinėti..

Pirmas įrašas

Viskas prasidėjo šio pusmečio pabaigoje, kai į mūsų klasę atėjo vaikinas vardu Edgaras. Jis patiko visoms mano kasiokėms, tame tarpe ir mano geriausiai draugei Laurai. Nesuprantu, kuo jis taip traukė merginas, mano manymu, jis buvo tiesiog pasikėlęs idiotas. Po pamokų, kaip visada kartu su Laura ėjome namo. Kalbėjomės apie banaliausius dalykus, kai staiga paklausiau :
- Tau patiko tas naujokas... Edgaras rodos.?
- Jis šaunus.-Nusivaipiau, kur gi ne, jis jos manymu ne tik šaunus, jos manymu jis tobulas.
- Viskas aišku.-šelmiškai nusišypsojau.
 - Lukai, nepavydėk tik.
- Nepavydžiu, nesijaudink makarone.- Laura nusijuokė.
- Nesijaudinu kaktuse.- priėjome jos namus, ji nuėmė savo kuprinę man nuo pečių ir apkabino.
- Ok, ate.
- Ate, - atsidusau.
- Parašyk kai grįši.- Taip, žinau kad tai kvaila, nes iki mano namų vos penkios minutės kelio, bet Laura visada prašo jai parašyti kai grįžtu namo.

Kaip visada, tik grįžęs pasisveikinau su tėvais ir net nenusiėmęs kuprinės parašiau Laurai kad grįžau. Kaip visada ji man paskambino, ir mes kalbėjomės apie pusvalandį, kol ji nepasakė kad šiandien vakare eina susitikti su Edgaru. O taip, jis jai tikrai TIK šaunus.. Bet, kodėl aš turiu pavydėt.? Mes juk geriausi draugai, o ne pora. Vis dėl to, nenorėjau kad ji eitų, bet kaip ir visada, Laura manęs nesiklausė. Vėliau sužinojau, kad ji ne šiaip ramiai pabendraut su Edgaru ėjo, o ėjo į plotą, kuris vyko Edgaro namuose. Kaip malonu, kad mano geriausia draugė net nenorėjo man to pasakyti. Ryte su ja nesisveikinau. Ji mano manymu suprato kodėl ir atsiprašė. Aš tiesiog paklausiau kodėl ji nepasakė, o ji trūktelejo pečiais ir teprataė „nežinau“. Iš tikrūjų ji žinojo, ir pukiai suprato, kad man geriau nežinot kas vyko tame plote. Bet apie tai vėliau. Aš nebepykau, negaliu pykti ant jos, ji man labai brangi. Kitą rytą, pastebėjau kad ji neišsimiegojusi, kai paklausiau kas atsitiko ji irzliai atkirto :
- Nieko.
- Aš juk matau kad kažkas netaip..
- Viskas šaunu, atsiknisk.
Ji pirmą kartą su manim kalbėjo taip šaltai. Man buvo begalo skaudu dėl jos, bet aš irgi turiu jausmus ir moku pykti. Mano pykčiai jos nė trupučio neliūdino. O po pamokų iš mokyklos ji išėjo su Edgaru. Malonu, drauge..