Viskas prasidėjo šio pusmečio pabaigoje, kai į mūsų klasę atėjo vaikinas vardu Edgaras. Jis patiko visoms mano kasiokėms, tame tarpe ir mano geriausiai draugei Laurai. Nesuprantu, kuo jis taip traukė merginas, mano manymu, jis buvo tiesiog pasikėlęs idiotas. Po pamokų, kaip visada kartu su Laura ėjome namo. Kalbėjomės apie banaliausius dalykus, kai staiga paklausiau :
- Tau patiko tas naujokas... Edgaras rodos.?
- Jis šaunus.-Nusivaipiau, kur gi ne, jis jos manymu ne tik šaunus, jos manymu jis tobulas.
- Viskas aišku.-šelmiškai nusišypsojau.
- Lukai, nepavydėk tik.
- Nepavydžiu, nesijaudink makarone.- Laura nusijuokė.
- Nesijaudinu kaktuse.- priėjome jos namus, ji nuėmė savo kuprinę man nuo pečių ir apkabino.
- Ok, ate.
- Ate, - atsidusau.
- Parašyk kai grįši.- Taip, žinau kad tai kvaila, nes iki mano namų vos penkios minutės kelio, bet Laura visada prašo jai parašyti kai grįžtu namo.
Kaip visada, tik grįžęs pasisveikinau su tėvais ir net nenusiėmęs kuprinės parašiau Laurai kad grįžau. Kaip visada ji man paskambino, ir mes kalbėjomės apie pusvalandį, kol ji nepasakė kad šiandien vakare eina susitikti su Edgaru. O taip, jis jai tikrai TIK šaunus.. Bet, kodėl aš turiu pavydėt.? Mes juk geriausi draugai, o ne pora. Vis dėl to, nenorėjau kad ji eitų, bet kaip ir visada, Laura manęs nesiklausė. Vėliau sužinojau, kad ji ne šiaip ramiai pabendraut su Edgaru ėjo, o ėjo į plotą, kuris vyko Edgaro namuose. Kaip malonu, kad mano geriausia draugė net nenorėjo man to pasakyti. Ryte su ja nesisveikinau. Ji mano manymu suprato kodėl ir atsiprašė. Aš tiesiog paklausiau kodėl ji nepasakė, o ji trūktelejo pečiais ir teprataė „nežinau“. Iš tikrūjų ji žinojo, ir pukiai suprato, kad man geriau nežinot kas vyko tame plote. Bet apie tai vėliau. Aš nebepykau, negaliu pykti ant jos, ji man labai brangi. Kitą rytą, pastebėjau kad ji neišsimiegojusi, kai paklausiau kas atsitiko ji irzliai atkirto :
- Nieko.
- Aš juk matau kad kažkas netaip..
- Viskas šaunu, atsiknisk.
Ji pirmą kartą su manim kalbėjo taip šaltai. Man buvo begalo skaudu dėl jos, bet aš irgi turiu jausmus ir moku pykti. Mano pykčiai jos nė trupučio neliūdino. O po pamokų iš mokyklos ji išėjo su Edgaru. Malonu, drauge..
- Tau patiko tas naujokas... Edgaras rodos.?
- Jis šaunus.-Nusivaipiau, kur gi ne, jis jos manymu ne tik šaunus, jos manymu jis tobulas.
- Viskas aišku.-šelmiškai nusišypsojau.
- Lukai, nepavydėk tik.
- Nepavydžiu, nesijaudink makarone.- Laura nusijuokė.
- Nesijaudinu kaktuse.- priėjome jos namus, ji nuėmė savo kuprinę man nuo pečių ir apkabino.
- Ok, ate.
- Ate, - atsidusau.
- Parašyk kai grįši.- Taip, žinau kad tai kvaila, nes iki mano namų vos penkios minutės kelio, bet Laura visada prašo jai parašyti kai grįžtu namo.
Kaip visada, tik grįžęs pasisveikinau su tėvais ir net nenusiėmęs kuprinės parašiau Laurai kad grįžau. Kaip visada ji man paskambino, ir mes kalbėjomės apie pusvalandį, kol ji nepasakė kad šiandien vakare eina susitikti su Edgaru. O taip, jis jai tikrai TIK šaunus.. Bet, kodėl aš turiu pavydėt.? Mes juk geriausi draugai, o ne pora. Vis dėl to, nenorėjau kad ji eitų, bet kaip ir visada, Laura manęs nesiklausė. Vėliau sužinojau, kad ji ne šiaip ramiai pabendraut su Edgaru ėjo, o ėjo į plotą, kuris vyko Edgaro namuose. Kaip malonu, kad mano geriausia draugė net nenorėjo man to pasakyti. Ryte su ja nesisveikinau. Ji mano manymu suprato kodėl ir atsiprašė. Aš tiesiog paklausiau kodėl ji nepasakė, o ji trūktelejo pečiais ir teprataė „nežinau“. Iš tikrūjų ji žinojo, ir pukiai suprato, kad man geriau nežinot kas vyko tame plote. Bet apie tai vėliau. Aš nebepykau, negaliu pykti ant jos, ji man labai brangi. Kitą rytą, pastebėjau kad ji neišsimiegojusi, kai paklausiau kas atsitiko ji irzliai atkirto :
- Nieko.
- Aš juk matau kad kažkas netaip..
- Viskas šaunu, atsiknisk.
Ji pirmą kartą su manim kalbėjo taip šaltai. Man buvo begalo skaudu dėl jos, bet aš irgi turiu jausmus ir moku pykti. Mano pykčiai jos nė trupučio neliūdino. O po pamokų iš mokyklos ji išėjo su Edgaru. Malonu, drauge..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą