Eidamas namo, galvojau, kad girdėti jos juoką, man jau yra tiesiog kasdienybė, taip pat, kaip keltis ryte į mokyklą. Taip, aš girdėjau jos juoką, tik ji buvo ne su manimi, ji ėjo toleliau už manęs ir kalbėjosi su Edgaru. Pirmą kartą jam pavydėjau, tik ne gražių rūbų, dailaus veido ar visų panelių kurioms jis patinka. Aš pavydėjau jam Lauros. Ji buvo vienintelė kuri mane suprasdavo, o dabar ji nenori su manim bendrauti. Atsisukau ir pažiūrėjau į ją, ji pastebėjo ir prunkštelėjo. Ji elgėsi kažkaip keistai, ne taip kaip elgiasi mano Laura. Bet, ji ir netūrėjo elgtis kaipmano Laura, nes ji nebebuvo mano. Nenorėjau eiti namo, nes būtų dar blogiau nuo to,kad aš jai neparašysiu kad grįžau, o ji man nepaskambins ir nepasakos visko ko nesuspėjo pasakyti pakeliui. Taigi patraukiau prie fontano, dažnai ten leisdavau laiką su Laura, po jos tėvo mirties. Palaikiau ją taip, kaip nepalaikė niekas kitas. Ir ji man buvo dėkinga už tai. Bet dabar jai tai tėra neaiškus siužetas iš praeities, kuri niekada negrįš, o Laura jos ir nejieškos. Jai to nereikia. Ji nenori prisimint praeities, ji nori svajoti apie ateitį. O aš ne, aš megstu grįžti į praeitį ir nusišypsoti geriausioms gyvenimo akimirkoms. Kiek paėjęs supratau, kad visai nenoriu eiti prie fontano, noriu eiti namo, parašyti Laurai, lyg tai, kad jai manęs nereikia, yra tiesiog mano vaizduotė. Žinojau kad tai yra realybė, bet vis tiek patraukiau namo. Ėjau pro Lauros namus, bet nė nežvilgtelėjos į tą pusę. Grįžau namo, ir parašiau Laurai „grįžau“. Vienas žodis teikė tike daug vilčių. Ir.. Jos žlugo, nes laukiau iki pat vakaro, bet ji nepaskambino. Vėlai vakare sulaukiau skambučio, galvojau kad tai Laura, bet nusivyliau, nes tai buvo jos mama. Ka pakėliau ji ramiai paprašė duoti ragelį Laurai, aš nenorėjau pridaryti Laurai rūpesčių, todėl pasakiau kad ji trumpam išėjo, kai grįš, aš perskambinsiu. Kai tik Lauros mama padėjo ragelį, surinkau „Kaktuso“ (taip vadinau Laurą) numerį. Teko ilgokai laukti kol ji atsilieps. Kai atsiliepė, jos balsas buvo kažkos.. Keistas. Kai pasakiau kad jai reikia namo, ji pasakė kad niekur neeis. Žinojau kad įkalbinėti jos nėra jokios naudos, todėl paprašiau pasakyti adresą, kad galėčiau ją pasiimti. Ji vargiai padiktavo adresą, darydama pauzę po kiekvieno žodžio, lyg bandydama prisiminti. Paskui supratau, kad Lauros būsena turbūt nekokia, taigi paprašyti mamos mane pavežėti tikrai nvykusi mintis. Surinkau brolio numerį, jis sutiko mane pavežėti. Štai, aš stoviu (kaip supratau tai buvo Edragro butas) prie Edgaro buto durų. Teko ilgokai palūkėti, kol durys atidarė,jas atidarė nepažįstamas vaikinas, maždaug aštuoniolikos metų, kaip vėliau sužinojau, jis vardu Tomas. Ji kaip ir visi kiti buvo gerokai apkvaitęs. Laura nenorėjo išeiti, taigi teko ją išsivesti beveik prievarta. Kai pasodinau ją į mažiną, ji žiūrėjo į mane savo tamsiai mėlynomis akimis, jos žvilgsnis buvo neįprastas. Ji nežvelgė į mane su šiluma ir supratingumu. Ji tiesiog buku žvilgsniu žiūrėjo man į akis. Pagalvojau, kad jai tikrai negalima važiuoti namo, nes ji buvo girta, ir kaip supratau prisiuosčiuosi. Paprašiau brolio :
- Važiuok pas mane.
- Gerai, o kaip tavo draugė.?
- Ji nakvos pas mane.- Tuo metu Laura rodos atsibudo.
- Ne, aš nakvosiu namie,- silpnu balsu pasakė ji,- man viskas gerai.
- Laura.. Metytum tu save..- pasižiūrėjau į ją, bandydamas surasti savają švelnią ir mielą laurą,- gal..
- Neee,- nutesė ji,- nenoriu jokių gal, pas tave, tai pas tave.- netekau žado, kas jai.?
išlipom prie mano namų,palydėjau Laurą iki vonios, o pats paskambinau jos mamai, ir paklausiau, ar ji neprieš, kad Laura šiaindien nakvotų pas mane. Kai jos mama pralausė, kodėl neperskambinau, pasiteisinau tuo, kad tiesiog pamiršau, ji rodos patikėjo ir leido Laurai likti. Kiek apsidžiaugiau. Padėjau ragelį ir įžengiau į savo kambarį, paklojau Laurai lova, o pats išsiėmiau pripučiamą čiužinį. Laura tik atėjusi, atsigulė į mano lovą, kadangi aš jau gulėjau ant čiužinio. Negalėjau užmigti. Po pusvalandžio nemigos, išgirdau tylų kūkčiojimą. Įjungiau šviesą, ir pamačiau, kad Lauros pečiai trūkčioja. Atsisėdau ant lovos krašto ir paklausiau :
- Kas tau.?
- Nieko, miegok.-vis dar užsisukusi pasakė ji.
- Sakyk, juk aš tavo geriausias draugas, su manim gali pasidalinti.- Pats nustebau, juk aš ant jos turiu pykti..
- Nieko.. Tiesiog.. Aš,- ji atsisėdo ir apsikabino kelius rankomis,- aš neesu tokia kokia buvau.
- Ei.. Juk viską galima ištaisyti..
- Ne, tu nesupranti, aš...
- Ką tu.? Sakyk gi..- švelniai pasakiau.
- Ne, nieko..
Žinojau kad ji man nieko nepasakys, bet mes bent jau vėl bendraujame. Palikau ją ramybėje, o kitą rytą galėsiu paklausinėti..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą