Tą rytą atsikėliau gana vėlai, apie vienuoliktą ryto. Laura vis dar miegojo, todėl tyliai išėjau iš kambario į virtuvę, kad išvirčiau jai kavos. Viską dariau atsargiai, bandydamas neišleisti nė vieno garso. Bet kaip visada išėjo atvirkščiai. Palikau telefoną kambaryje ir suskambėjo žadintuvas. Ji tūrėjo man priminti, kad šiandien mokinių tarybos susirinkimas. Bet vietoj to, jis pažadino Laurą. Ji išjungė žadintuvą, todėl aš toliau užsiiminėjau kava. Kai pakėliau akis, tarpduryje stovėjo ji.. Ji atrodė tikrai juokingai, apsivilkusi mano šiltą megztinį, kuris jai buvo kiek didokas, susivėlusi ir raudonais skruostais. Nusižiovavo ir pasisveikino :
- Labas rytas, makarone. – susirišo plaukus į uodegytę.
- Labas kaktuse, - ji priėjo ir apkabino mane ,- kaip miegojai.?
- Nesiskundžiu, - ji nusišypsojo,- beje ačiū..
- Dėl ko,?
- Dėl to, kad pasiėmei mane iš ten.. – ji nuleido akis,- nepyk dėl mano elgesio.
- Nepykstu, - guodžiamai nusišypsojau.
- Taaaai, - nutesė ji,- mes vis dar makaronai.?
- Taip, vis dar makaronai, - abu nusikvatojom.
Ji dar kažką tyliai pasakė, bet nebegirdėjau. Pavaišinau ją kava, ir pradėjau klausinėti to,kas labiausiai domino :
- Laura... tu.. verkei vakar, - ji nuleido akis, - dėl ko..?
- Man reikėtų ilgai pasakoti..
- Na, mes turim laiko..
- Ne, tikrai ne dabar, gal kitą kartą..
- Prašau, - paprašiau, bet pastebėjęs kad klausimas ją nuliūdino, lioviausi klausinėjęs ir prašęs papasakoti.
Tylai gėrėme kavą. Suskambėjo Lauros mobilusis. Ji išbalo. Paklausiau kas skambina, o ji tik išėjo iš virtuvės ir pakėlė ragelį. Kalbėjo neilgai, bet atėjo lyg ir išsigandusi. Pasakė kad jai reikia eiti.Nenorėjau jos niekur išleisti, bet ji buvo neperkalbama. Greitai susiruošė ir išėjo nieko nepaaiškinusi. Skambinau jai, bet ji nekėlė. „Vėl“ pagalvojau... Ji juk šiandien dėkojo kad ją iš ten pasiėmiau.. O dabar vėl ten išbėgo.. Nusprendžiau tiesiog užeiti pas Edgarą. Apsirengiau ir išėjau. Nežinojau ką jam sakysiu kai jis atidarys duris, bet vis tiek ėjau. Štai, aš vėl prie Edgaro buto durų. Šį kartą duris atidarė Edgaras. Pasikvietė vidun. Aš net neužėjęs paklausiau :
- Žinai kur Laura.?
- Ne, - pažiūrėjo į mane pašaipiu žvilgsniu,- jai nori, gali ją pasiimti, ji manęs nedomina.
- Kaip suprast..?
- Tiesiogiai, jai tu čia tikdėl jos, tai aš tikrai nežinau kur ji, turiu eiti jai tu neprieš..
- Ne.. Ok, viso..- apstulbęs stovėjau ir žiūrėjau kaip jis užtrenkia buto duris
Išėjau į lauką ir vėl surinkau Lauros numerį. Ji atsiliepė, prašiau susitikti, bet ji nepratarė nė žodžio. Nieko nesupratau. Ji numetė, kai aš nutylau. Poto gavau sms „tu tikrai geriausias, Lukai“. Nieko jai neatrašiau.. Nes netūrėjau ką. Nužingsniavau namo ir susitvarkiau kambarį. Vėliau vėl surinkau kaktuso numerį. Ji pakėlė ragelį, ir kalbėjosi su manimi, nejučia prisiminiau, kaip ji man skambindavo kasdien ir mes kalbėdavomės valandų valandas, ar susitardavome susitikti. Paklausaiu kur ji, ji atsakė, kad eina namo. Paprašiau užeiti..
Laukiau jos, rodos amžinybę. Buvau pasiryžęs klausinėti iki tol, kol ji man visko nepapasakos, bet kai ji pagaliau atėjo, ir aš pamačiau ją.. Jos akis, kurios buvo išvargintos ir paraudusios.. Tiesiog priėjau ir apkabinau ją. Ji risispaudė prie manęs ir tyliai pasakė „Tu geriausias makaronas pasaulyje“.. Nežymiai šyptelejau. Tada nuėjome į svetainę, ir aš vėl paprašiau papasakoti, kas dedasi jos gyvenime. Šįkart ji sutiko papasakoti...
- Labas rytas, makarone. – susirišo plaukus į uodegytę.
- Labas kaktuse, - ji priėjo ir apkabino mane ,- kaip miegojai.?
- Nesiskundžiu, - ji nusišypsojo,- beje ačiū..
- Dėl ko,?
- Dėl to, kad pasiėmei mane iš ten.. – ji nuleido akis,- nepyk dėl mano elgesio.
- Nepykstu, - guodžiamai nusišypsojau.
- Taaaai, - nutesė ji,- mes vis dar makaronai.?
- Taip, vis dar makaronai, - abu nusikvatojom.
Ji dar kažką tyliai pasakė, bet nebegirdėjau. Pavaišinau ją kava, ir pradėjau klausinėti to,kas labiausiai domino :
- Laura... tu.. verkei vakar, - ji nuleido akis, - dėl ko..?
- Man reikėtų ilgai pasakoti..
- Na, mes turim laiko..
- Ne, tikrai ne dabar, gal kitą kartą..
- Prašau, - paprašiau, bet pastebėjęs kad klausimas ją nuliūdino, lioviausi klausinėjęs ir prašęs papasakoti.
Tylai gėrėme kavą. Suskambėjo Lauros mobilusis. Ji išbalo. Paklausiau kas skambina, o ji tik išėjo iš virtuvės ir pakėlė ragelį. Kalbėjo neilgai, bet atėjo lyg ir išsigandusi. Pasakė kad jai reikia eiti.Nenorėjau jos niekur išleisti, bet ji buvo neperkalbama. Greitai susiruošė ir išėjo nieko nepaaiškinusi. Skambinau jai, bet ji nekėlė. „Vėl“ pagalvojau... Ji juk šiandien dėkojo kad ją iš ten pasiėmiau.. O dabar vėl ten išbėgo.. Nusprendžiau tiesiog užeiti pas Edgarą. Apsirengiau ir išėjau. Nežinojau ką jam sakysiu kai jis atidarys duris, bet vis tiek ėjau. Štai, aš vėl prie Edgaro buto durų. Šį kartą duris atidarė Edgaras. Pasikvietė vidun. Aš net neužėjęs paklausiau :
- Žinai kur Laura.?
- Ne, - pažiūrėjo į mane pašaipiu žvilgsniu,- jai nori, gali ją pasiimti, ji manęs nedomina.
- Kaip suprast..?
- Tiesiogiai, jai tu čia tikdėl jos, tai aš tikrai nežinau kur ji, turiu eiti jai tu neprieš..
- Ne.. Ok, viso..- apstulbęs stovėjau ir žiūrėjau kaip jis užtrenkia buto duris
Išėjau į lauką ir vėl surinkau Lauros numerį. Ji atsiliepė, prašiau susitikti, bet ji nepratarė nė žodžio. Nieko nesupratau. Ji numetė, kai aš nutylau. Poto gavau sms „tu tikrai geriausias, Lukai“. Nieko jai neatrašiau.. Nes netūrėjau ką. Nužingsniavau namo ir susitvarkiau kambarį. Vėliau vėl surinkau kaktuso numerį. Ji pakėlė ragelį, ir kalbėjosi su manimi, nejučia prisiminiau, kaip ji man skambindavo kasdien ir mes kalbėdavomės valandų valandas, ar susitardavome susitikti. Paklausaiu kur ji, ji atsakė, kad eina namo. Paprašiau užeiti..
Laukiau jos, rodos amžinybę. Buvau pasiryžęs klausinėti iki tol, kol ji man visko nepapasakos, bet kai ji pagaliau atėjo, ir aš pamačiau ją.. Jos akis, kurios buvo išvargintos ir paraudusios.. Tiesiog priėjau ir apkabinau ją. Ji risispaudė prie manęs ir tyliai pasakė „Tu geriausias makaronas pasaulyje“.. Nežymiai šyptelejau. Tada nuėjome į svetainę, ir aš vėl paprašiau papasakoti, kas dedasi jos gyvenime. Šįkart ji sutiko papasakoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą