Ji giliai
atsiduso ir pradėjo pasakoti savo istoriją:
- Viskas prasidėjo praeitą vasarą, susipažinau su Edgaru. Mes pažįstami beveik metus, todėl klasėje jis man skyrė daugiausiai dėmesio. Kai pradėjau vartoti kvaišalus, pažinojau jį jau mėnesį. Po pusės mėnesio mirė tėvas, - pastebėjau ašaras jos akyse, - ir visi, tame tarpe ir tu, tikėjo kad aš pasikėičiau būtent dėl to, bet ištikrūjų aš pasikeičiau dėl padidintos kvaišalų dozės... Mama buvo per daug prislėgta tėvo mirtimi, kad pastebėtu tai, kad aš išeinu iš namų naktimis... Kai pradėjau.. buvau įsitikinusi, kad užteks jėgų mesti, bet aš neįstengiau. Kas kartą vartojau vis stipresnius kvaišalus, todėl dabar esu beviltiška. Jau beveik susitaikiau su mintimi, kad nebemesiu. Naktimis galvoju apie tai, kas neįvyks. Apie tai, kaip mes nelaikysime egzaminų kartu, apie tai, kaip aš neįsimylėsiu ir.. Apie tai kaip nepadarysiu ko nors laimingu..
Netikėjau ja, ji juokauja, to negali būti, ji nėra narkomanė, ji vis dar laimingai gyvena savo gyvenima. Kitaip negali būti.. Noriu apkabinti ją, paguosti. Ji atrodo tokia trapi, sedėdama ir savo vaikiškomis akimiš žiūrėdama į mane.. Ji nuleidžia akis, ir mano noras ją apkabinti dingsta. Dabar tenoriu būt vienas ir bukai spoksoti į vieną tašką, lyg nuošaly laukdamas, kol viskas praeis.. Bet aš žinau kad nepraeis, ir tūrėčiau padėti Laurai, ji juk man visada padeda. Bet bijau, kad ji nenori mano pagalbos. Tai tylėdami sėdim keles minutes, kol Laura nepaprašo jos palydėti namo. Tylėdami prieiname jos namus, ir aš apkabinu ją. Negrįžtu namo, einu į parką, atsilošiu į medžio kamieną ir žiūriu į dangų. Įkvepiu šviežio pavasario oro.. Po savaitės su puse jau vasaros atostogos.. Nebereikės anksti keltis ir kalti chemiją ar fiziką. Bet, pamokos yra toligražu ne svarbiausi mano rūpesčiai, aš velniškai noriu padėti draugei, bet nežinau kaip. Grįžau namo, ir parašiau Laurai. Viskas kaip anksčiau. Kitos dienos ryte, einant į mokyklą, ji prižadėjo vartoti kiek įstengs mažiau.. Taip diena po dienos, aš vėl pajutau seniai pamirštą laimę. Ir štai, pirmoji vasaros atostogų diena, mes su Laura, jau žinome, ką darysime bent jau pusę vasaros.. Taigi ilgai nelaukę kraunamės daiktus.. Mama nieko prieš, kad mes vykstame į seną mūsų namelį užmiestyje, kuris mums atiteko po senelės mirties. Pasitinku Laurą, ir abu laukiame mano brolio Vido, kuris pažadėjo nuvežti mus iki to namelio. Mūsų nuotaika gera.. Bent jau kol kas.. Mes abu puikiai žinome, kad bus nelengva.. Laukdami Vido, kalbamės apie raugus, bet nei vienas nė žodžiu neužsimename apie Edgarą. Kai atvažiouja Vidas, sėdame į automobilį, ir tylėdami važiuojame ten, kur Laura tūrėtų pradėti naują gyvenimą... Štai, mes jau vietoje. Išlipam iš automobilio, ir pasiėmę lagaminus (žinojome, kad reikės nemažai rūbų) padėkojome ir atsisveikinome su Vidu. Atrakinau duris, ir mes įžengėme į vidų.. Taip, neprošal būtų pasitvarkyti, pagalvojau. Pirmają dieną susitvarkėme ir išsikrovėme daiktus. Laura lengvai ištverė pirmają dieną be svaigalų.. Bet tai tik pirma diena, ir ji vartojo vakar..
- Viskas prasidėjo praeitą vasarą, susipažinau su Edgaru. Mes pažįstami beveik metus, todėl klasėje jis man skyrė daugiausiai dėmesio. Kai pradėjau vartoti kvaišalus, pažinojau jį jau mėnesį. Po pusės mėnesio mirė tėvas, - pastebėjau ašaras jos akyse, - ir visi, tame tarpe ir tu, tikėjo kad aš pasikėičiau būtent dėl to, bet ištikrūjų aš pasikeičiau dėl padidintos kvaišalų dozės... Mama buvo per daug prislėgta tėvo mirtimi, kad pastebėtu tai, kad aš išeinu iš namų naktimis... Kai pradėjau.. buvau įsitikinusi, kad užteks jėgų mesti, bet aš neįstengiau. Kas kartą vartojau vis stipresnius kvaišalus, todėl dabar esu beviltiška. Jau beveik susitaikiau su mintimi, kad nebemesiu. Naktimis galvoju apie tai, kas neįvyks. Apie tai, kaip mes nelaikysime egzaminų kartu, apie tai, kaip aš neįsimylėsiu ir.. Apie tai kaip nepadarysiu ko nors laimingu..
Netikėjau ja, ji juokauja, to negali būti, ji nėra narkomanė, ji vis dar laimingai gyvena savo gyvenima. Kitaip negali būti.. Noriu apkabinti ją, paguosti. Ji atrodo tokia trapi, sedėdama ir savo vaikiškomis akimiš žiūrėdama į mane.. Ji nuleidžia akis, ir mano noras ją apkabinti dingsta. Dabar tenoriu būt vienas ir bukai spoksoti į vieną tašką, lyg nuošaly laukdamas, kol viskas praeis.. Bet aš žinau kad nepraeis, ir tūrėčiau padėti Laurai, ji juk man visada padeda. Bet bijau, kad ji nenori mano pagalbos. Tai tylėdami sėdim keles minutes, kol Laura nepaprašo jos palydėti namo. Tylėdami prieiname jos namus, ir aš apkabinu ją. Negrįžtu namo, einu į parką, atsilošiu į medžio kamieną ir žiūriu į dangų. Įkvepiu šviežio pavasario oro.. Po savaitės su puse jau vasaros atostogos.. Nebereikės anksti keltis ir kalti chemiją ar fiziką. Bet, pamokos yra toligražu ne svarbiausi mano rūpesčiai, aš velniškai noriu padėti draugei, bet nežinau kaip. Grįžau namo, ir parašiau Laurai. Viskas kaip anksčiau. Kitos dienos ryte, einant į mokyklą, ji prižadėjo vartoti kiek įstengs mažiau.. Taip diena po dienos, aš vėl pajutau seniai pamirštą laimę. Ir štai, pirmoji vasaros atostogų diena, mes su Laura, jau žinome, ką darysime bent jau pusę vasaros.. Taigi ilgai nelaukę kraunamės daiktus.. Mama nieko prieš, kad mes vykstame į seną mūsų namelį užmiestyje, kuris mums atiteko po senelės mirties. Pasitinku Laurą, ir abu laukiame mano brolio Vido, kuris pažadėjo nuvežti mus iki to namelio. Mūsų nuotaika gera.. Bent jau kol kas.. Mes abu puikiai žinome, kad bus nelengva.. Laukdami Vido, kalbamės apie raugus, bet nei vienas nė žodžiu neužsimename apie Edgarą. Kai atvažiouja Vidas, sėdame į automobilį, ir tylėdami važiuojame ten, kur Laura tūrėtų pradėti naują gyvenimą... Štai, mes jau vietoje. Išlipam iš automobilio, ir pasiėmę lagaminus (žinojome, kad reikės nemažai rūbų) padėkojome ir atsisveikinome su Vidu. Atrakinau duris, ir mes įžengėme į vidų.. Taip, neprošal būtų pasitvarkyti, pagalvojau. Pirmają dieną susitvarkėme ir išsikrovėme daiktus. Laura lengvai ištverė pirmają dieną be svaigalų.. Bet tai tik pirma diena, ir ji vartojo vakar..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą