Ryte atsibudęs šalia savęs išvydau Laurą. Ji vis dar miegojo, nors dažniausiai keliasi anksti. nežadinau jos. Nenorėjau žadinti. Apsirengiau ir išėjau į lauką. Šiltas vasaros vėjas man taršė plaukus ir rodos teikė gyvybės ir vilties. Nuo vaikystės mėgau vėją ir lietų. Galėdavau basas be skėčio vaikščioti lyjant tsmarkiam lietui ir pučiant šalčiausiam vėjui. Man tai patiko. O Laura nemėgo to, ir vadino mane keistu, nes tokiu oru, pasak jos žmonės sėdi namie. Atsisėdau ant švelnios žolės ir pakeliau akis į dangų. Užsimerkiau ir leidau šimtams minčių mane žudyti. Tada suskambėjo mano telefonas ir nuvijo mano mintis. Skambino... MIGLĖ.?! Mano lūpų kambučiai pasikėlė kai aš pakėliau ragėlį ir išgirdau jos balsą.
- Sveikas.
- Sveikaa, - šypsojausi kaip patenkintas katinas.
- Kaip tu.?
- Normaliai, - taip, nesakykit, pati žinau kad aš asilas, kuris negali pasakyti panelei žodžių "O TU.??"
- Ummm, - nejaukiai nutęsė ji.
- Oo... tu.?
- Neblogai, kodėl Laura neatsiliepia.?
- Ji dar miega. Migleeee.???
- Klausau.?
- Emm, tu juk niekam nesakei apie tą vakarą... - taaaaaaip Lukai, tu apsigimęs idiotas.
- Ne.. Nesijaudink, tu buvai tapkės būsenos, - ji kalbėjo tikai linksmai, - nesijaudink, niekas nesužinos ką tu veikei tame vakarėlyje, balkone.. - ji nusijuokė.
Galvojat dabar išsilydysiu ir viską jums pasakysiu.? nee, to nenoriu sakyt netgi jums. negalvokit kad daras čia atvirausiu jums, neeeeee. Nu gerai, gerai jau. Pasakysiu. Aš.. kabinau kažkokią praeivę.. Miglė gyvena pirmame aukšte labai arti šaligatvio, lengvai galėjai kalbėtis su praeiviais. O aš būdamas visiškai neblaivus išėjau į balkoną ir pradėjau kalbintį kažkokią mielą praeivę, kuri vedžiojo savo šunį.. Um.. Na gerai jau, aš kalbinau jos šunį. Taip , va toks aš esu idiotas. o Miglė kaip tik tuo metu įėjo į balkoną ir dėjo žvengt. Kadangi mūsų mokykloje mokiniai nėra linkę suprasti ir pasijuokti, susitariau su Migle, kad ji niekam nesakys, nes nenorėjau tapti patyčių objektu. Bet grįžtam prie mūsų pokalbio.
- Ech.. Tada gerai, juk mūsų nuobuodybes to nesuprastų.
- O taip.. Na gerai, aš jau einu, pasakyk Laurai kad ji man paskambintų kai atsibus, ate.
- Iki.
Atsikėliau ir gerų prisiminimų dėka laimingas nužingsniavau namo.Laura jau buvo atsikėlusi ir jau stovėjo vonioje prie veidrodžio, dažėsi.
- Tau visai nereikia dažytis, - švelniai pratariau, - net neįsivazduoji kokia tu graži, - labai labai tylaii pridūriau, vargu arji išgirdo.
- Kurgi ne, - ji kreivai šyptelėjo, - beje, labas rytas. - jos balsas tapo žvalesnis.
- Patikėk manim, aš tau nemaluoju, o brangioji, - sudainavau atsiklaupęs ant keluų, ji juokėsi, - che che che, - pamėgdžiojau ją keldamasis.
- Koks geras, - ji buvo laiminga, - bet dėja, negaliu patikėti tavimi, nes turiu veidrodį.
- Tada aš tave nunešiu kuo toliau nuo jo, kad jis tau nemeluotų, - pakėliau ją ant rankų ir išnešiau iš vonios, ji juokėsi, - štai taip, - pasakiau ir pastačiau ją ant kojų, pirmame aukšte, - o dabar.. Einam pagražinsim pasaulį tavo šypsena.
- Ech makarone, - ji mane apkabino, - myliu tave.
Žinau kad ji tai pasakė draugiškai.. Bet.. Bet mano širdis suplakė smarkaiu..
- Gerai jau, bent nuo spintos manęs neslėpk, galima aš apsirengsiu.?
- Galbūt, - pasižiūrėjau jai į akis, lyg norėčiau pasakyt kažką svarbaus, - jai tu man kai ką prižadėsi..
- Tau, bet ką.
- Prižadėk, kad nesižiūrėsi į tą melagį, - pasakiau kaip vaikas mamai ir abu pradėjom juoktis.
- Gerai, nežiūrėsiu į ta melagį sakantį tiesą, - nusišypspjo ji, ir išėjo į kambarį.
Nusprendžiau užvirti arbatos, kol ji rengsis.
- Lauraaa. - pašaukiau.
- Ką.? - atsiliepė ji.
- Tau žaliają ar juodają arbatą.???
- Žydrą, - atsiliepė ji, - turim tokios.???
- Aišku kad turim, - atsakiau žvaliau ir užplikiau jai juodosios arbatos, nes žinojau kad ji labiau mėgsta juodają.
Laura nusileido žemyn po kelių minučių, atrodė kaip visada, puikiai. jipasižiūrėjo į puodeliosu juos arbata turinį.
- Ir tu tai vadini žydra arbata.???
- O tu ką, nematai.?
- Ne, - pasakė ji naršydana po spintelę, - o kur saldainiai.??
- Padarė dingau, - paerzinau.
- Mmm, o aš jų noriu.
- Tadaam, - ištraukiau maišelį su saldainiais iš kuprinės, kuri stovėjo šalia.
- Ahaaa, norėjai juos vienas suvalgyti,- juokaudama apkaltino mane Laura.
- ne.. ne, jūs ne taip supratote, aš norėjau jus pradžiuginti , - juokiausi bandydamas padaryti kuo nekaltesnį balsą.
- Tada dalinsimės.
- Dalink, - padaviau jai maišelį.
- Du maaaaaan, - ij pasidėjo du saldainius šalia savęs, - ir vienas tau, - ji man padavė saldainį.
- Neeee, du man, ir du tau.
- O aš tikėjausi, kad tu menoki skaičiuoti.
- Dėje, bet turiu nuvilti, skaičiuoju kuo puikiausiai.
Taip linksmai papusryčiavome ir išėjome į lauką. Oras buvo puikus. Su Laura nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Ji norėjo eiti į parduotuves, nusipirkti sau ką nors. o aš užsispyriau pasivaikščioti po bilioteką. Nepagalvokit, kad esu koks nuobodybė, kuris nieko kito nedaro, tik skaito, mokosi ir pan. Visai ne, tiesiog labai mėgstu pasivaikščioti po bilioteką. Jos tyla mane ramina. Rimtai. Bibliotekoje, kuri yra netoli mano miesto, aš mintinai žinau kiekvienos knygos pavadinimą ir žinau kur ji guli. Esu perskaitęs begalę knygų. Labiasiai dėl to, kad mėgstu slampinėti tarp bibliotekos lentynų ir klausytis tylos.
Galų gale, Laura mane įkalbėjo eiti su ja. Jau po antros valandaos matavimosi, žiūrėjimo ir vaikščiojimo aš pavargau ir sudribau ant šalimais stovinčio suoliuko.
- Lukaaaaaai, stokis.
- Ne, nepriversi, - pasakiau atsidusdamas.
- O taip, dar ir kaip priversiu, - ji šyptelėjo ir atsisėdo šalia.
- Kurgi ne, pati pavargai.
- Ne, aš nepavargau, aš tiesiog palaikau tau kompaniją, - šyptelėjo.
- mmmmm, tumet esi labai.. - mane pertraukė Lauros mobilusis. Ji pakėlė ragelį ir nusišypsojo.
- Klausau.?
Telefone išgirdau kažkokį murmesį.
- Tu rimtai čia.??? Kaip aš tavęs pasiiiiiiiiiiilgaau, - sucypė ji, kaip maža patenkinta mergaitė, - gal susitiksim, nes kai kas, - ji nusuko savo žvilgsnį į mane, - jau pavargo ir nori eiti savo reikalais, - telefone vėl kažkos murmesys, balsas buvo moteriškas, - kaip pasisekė, tai gal susitinkam.? Aš dabar netoli įėjimo, gerai laukiu, - ir ji padėjo ragelį.
Klausiamai pasižiūrėjau į ją.
- Kąąąąą.? Juk pats sakei, kad pavargai.
- Na, dėl to esu patenkintas, - išsišiepiau, - man įdomu, kas tau skambino.
- A, Miglė, ir pranešė kad ji atvažiavo pas senelę, ir labaai nori susitikti.
- Tai labai labai šaunu, - sutaršiau Laurai plaukus, - ji ryte man skambino, bet aš pamiršau tau perduoti.
- Ech tu, makarone, - ji nusišypsojo, - gerai jau,sulaukiam Milgės ir gali eiti į biblioteką.
- Tai kas.. Nelabai noriu.
- Lukaaaaai, apsispręsk, - ji pavartė akis, - tai kaip.?
- Gerai jau, einu į biblioteką, jai tu neprieš.
- Aišku aš neprieš, - ji šyptelėjo, - o štai ir Miglė, eisi su manimi jos pasitikti.
- Tai kad, gal verčiau aš jau eisiu, - nenorėjau, kam Miglė įkalbėtų mane vaikščioti su jomis.
- tai tada iki susimatymo, - ji pakštelėjo man į skruostą.
- Aha, iki, perduok linkėjimus Miglei, ir kai būsit laisvos, paskambink, ate kaktuse.
Patraukiau biobliotekos link. Ši biblioteka buvo kiek mažesnė, bet vis tiek buvo įdomu ten pasivaikščioti. Jaigu aišku nekreipti dėmesio į tai, kad bibliotekos darbuotoją akylai stebėjo mane lyg kokį vagį. Buvo kiek nejauku, bet vėliau įsiklausaiu į tylą ir užsimiršau. Skaičiau knygų aprašymus, pavadinimus ir žiūrėjau į viršelius. Mano nuotaika pakilo. Bet ne taip, kad norėtųsi juoktis, pokštauti ir pan. Buvau ramus. nuramintas ir saugus. išsirinkau vieną knygą, ir ją užsirašiau pasiėmęs. Paulo Coelho - Vienuolika minučių. Kažkada skaičiau, bet tada dar nesuprasdavau knygų. O dabar galvojau, kad įstengsiu suprasti ir pabaigti skaityti. Išėjęs iš bibliotekos patraukiau į šalimais esančią kavinę. Užsisakiau puodelį kavos ir išsiėmęs knygą, pradėjau skaityti. Ji man pasirodė ganėtinai įdomi. Ilgai skaityti negavau progos, mane pastebėjo Laura ir Miglė einančios pro šalį. Visą dianą praleidome kartu. Miglės dėka, laura pagaliau išsirinko sau nemažai daiktų. Aišku juos nešti teko man. kaip linksma gyventi, įpač kai esi vaikinas ir turi geriausią draugę, o ne draugą. Visą dianą vaikščiojome ir kalbėjomės su Migle. ji buvo gera pašnekovė, su ja buvo labai linksma, todėl susitarėm kada dar susitikti. vakare gryžome namo ir (kaip bebūtų keista) ramiai ir tyliai pavakarieniavome, o po to Laura iškarto užlipo į savo miegamajį. Žinojau, kad ji nenori, kad eičiau iš paskos, todėl likau apačioje ir atsiverčiau knygą. Kelias minutes paskaitęs, išgirdau, kad Laura rausiasi savo kiprinėje, versdama daiktus. Praignoravau tai. Po kiek laiko išgirdau traukymus į sieną. tada nusprendžiau užlipti į antrą aukštą, bet eiti ps ją vis dar nesiryžau. Ir tik išgirdęs jos kūkčiojimą, tyliau užėjau į kambarį, kuriame viskas buvo apversta, ir apkabinau ant žamės sedinčia Laurą. Ji apkabino mane ir užmigo. Paguldžiau ją į lovą ir apkamšęs pabučiavau į kaktą. prieš išeidamas dar sutvarkiau jod kambarį, kad ji atsibustų malonioje aplinkoje. Pats dar kiek paskaičiau savo miegamajame ir užmigau. Prieš tai pasakęs žodžius "Labanakt kaktuse, myliu tave".
- Sveikas.
- Sveikaa, - šypsojausi kaip patenkintas katinas.
- Kaip tu.?
- Normaliai, - taip, nesakykit, pati žinau kad aš asilas, kuris negali pasakyti panelei žodžių "O TU.??"
- Ummm, - nejaukiai nutęsė ji.
- Oo... tu.?
- Neblogai, kodėl Laura neatsiliepia.?
- Ji dar miega. Migleeee.???
- Klausau.?
- Emm, tu juk niekam nesakei apie tą vakarą... - taaaaaaip Lukai, tu apsigimęs idiotas.
- Ne.. Nesijaudink, tu buvai tapkės būsenos, - ji kalbėjo tikai linksmai, - nesijaudink, niekas nesužinos ką tu veikei tame vakarėlyje, balkone.. - ji nusijuokė.
Galvojat dabar išsilydysiu ir viską jums pasakysiu.? nee, to nenoriu sakyt netgi jums. negalvokit kad daras čia atvirausiu jums, neeeeee. Nu gerai, gerai jau. Pasakysiu. Aš.. kabinau kažkokią praeivę.. Miglė gyvena pirmame aukšte labai arti šaligatvio, lengvai galėjai kalbėtis su praeiviais. O aš būdamas visiškai neblaivus išėjau į balkoną ir pradėjau kalbintį kažkokią mielą praeivę, kuri vedžiojo savo šunį.. Um.. Na gerai jau, aš kalbinau jos šunį. Taip , va toks aš esu idiotas. o Miglė kaip tik tuo metu įėjo į balkoną ir dėjo žvengt. Kadangi mūsų mokykloje mokiniai nėra linkę suprasti ir pasijuokti, susitariau su Migle, kad ji niekam nesakys, nes nenorėjau tapti patyčių objektu. Bet grįžtam prie mūsų pokalbio.
- Ech.. Tada gerai, juk mūsų nuobuodybes to nesuprastų.
- O taip.. Na gerai, aš jau einu, pasakyk Laurai kad ji man paskambintų kai atsibus, ate.
- Iki.
Atsikėliau ir gerų prisiminimų dėka laimingas nužingsniavau namo.Laura jau buvo atsikėlusi ir jau stovėjo vonioje prie veidrodžio, dažėsi.
- Tau visai nereikia dažytis, - švelniai pratariau, - net neįsivazduoji kokia tu graži, - labai labai tylaii pridūriau, vargu arji išgirdo.
- Kurgi ne, - ji kreivai šyptelėjo, - beje, labas rytas. - jos balsas tapo žvalesnis.
- Patikėk manim, aš tau nemaluoju, o brangioji, - sudainavau atsiklaupęs ant keluų, ji juokėsi, - che che che, - pamėgdžiojau ją keldamasis.
- Koks geras, - ji buvo laiminga, - bet dėja, negaliu patikėti tavimi, nes turiu veidrodį.
- Tada aš tave nunešiu kuo toliau nuo jo, kad jis tau nemeluotų, - pakėliau ją ant rankų ir išnešiau iš vonios, ji juokėsi, - štai taip, - pasakiau ir pastačiau ją ant kojų, pirmame aukšte, - o dabar.. Einam pagražinsim pasaulį tavo šypsena.
- Ech makarone, - ji mane apkabino, - myliu tave.
Žinau kad ji tai pasakė draugiškai.. Bet.. Bet mano širdis suplakė smarkaiu..
- Gerai jau, bent nuo spintos manęs neslėpk, galima aš apsirengsiu.?
- Galbūt, - pasižiūrėjau jai į akis, lyg norėčiau pasakyt kažką svarbaus, - jai tu man kai ką prižadėsi..
- Tau, bet ką.
- Prižadėk, kad nesižiūrėsi į tą melagį, - pasakiau kaip vaikas mamai ir abu pradėjom juoktis.
- Gerai, nežiūrėsiu į ta melagį sakantį tiesą, - nusišypspjo ji, ir išėjo į kambarį.
Nusprendžiau užvirti arbatos, kol ji rengsis.
- Lauraaa. - pašaukiau.
- Ką.? - atsiliepė ji.
- Tau žaliają ar juodają arbatą.???
- Žydrą, - atsiliepė ji, - turim tokios.???
- Aišku kad turim, - atsakiau žvaliau ir užplikiau jai juodosios arbatos, nes žinojau kad ji labiau mėgsta juodają.
Laura nusileido žemyn po kelių minučių, atrodė kaip visada, puikiai. jipasižiūrėjo į puodeliosu juos arbata turinį.
- Ir tu tai vadini žydra arbata.???
- O tu ką, nematai.?
- Ne, - pasakė ji naršydana po spintelę, - o kur saldainiai.??
- Padarė dingau, - paerzinau.
- Mmm, o aš jų noriu.
- Tadaam, - ištraukiau maišelį su saldainiais iš kuprinės, kuri stovėjo šalia.
- Ahaaa, norėjai juos vienas suvalgyti,- juokaudama apkaltino mane Laura.
- ne.. ne, jūs ne taip supratote, aš norėjau jus pradžiuginti , - juokiausi bandydamas padaryti kuo nekaltesnį balsą.
- Tada dalinsimės.
- Dalink, - padaviau jai maišelį.
- Du maaaaaan, - ij pasidėjo du saldainius šalia savęs, - ir vienas tau, - ji man padavė saldainį.
- Neeee, du man, ir du tau.
- O aš tikėjausi, kad tu menoki skaičiuoti.
- Dėje, bet turiu nuvilti, skaičiuoju kuo puikiausiai.
Taip linksmai papusryčiavome ir išėjome į lauką. Oras buvo puikus. Su Laura nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Ji norėjo eiti į parduotuves, nusipirkti sau ką nors. o aš užsispyriau pasivaikščioti po bilioteką. Nepagalvokit, kad esu koks nuobodybė, kuris nieko kito nedaro, tik skaito, mokosi ir pan. Visai ne, tiesiog labai mėgstu pasivaikščioti po bilioteką. Jos tyla mane ramina. Rimtai. Bibliotekoje, kuri yra netoli mano miesto, aš mintinai žinau kiekvienos knygos pavadinimą ir žinau kur ji guli. Esu perskaitęs begalę knygų. Labiasiai dėl to, kad mėgstu slampinėti tarp bibliotekos lentynų ir klausytis tylos.
Galų gale, Laura mane įkalbėjo eiti su ja. Jau po antros valandaos matavimosi, žiūrėjimo ir vaikščiojimo aš pavargau ir sudribau ant šalimais stovinčio suoliuko.
- Lukaaaaaai, stokis.
- Ne, nepriversi, - pasakiau atsidusdamas.
- O taip, dar ir kaip priversiu, - ji šyptelėjo ir atsisėdo šalia.
- Kurgi ne, pati pavargai.
- Ne, aš nepavargau, aš tiesiog palaikau tau kompaniją, - šyptelėjo.
- mmmmm, tumet esi labai.. - mane pertraukė Lauros mobilusis. Ji pakėlė ragelį ir nusišypsojo.
- Klausau.?
Telefone išgirdau kažkokį murmesį.
- Tu rimtai čia.??? Kaip aš tavęs pasiiiiiiiiiiilgaau, - sucypė ji, kaip maža patenkinta mergaitė, - gal susitiksim, nes kai kas, - ji nusuko savo žvilgsnį į mane, - jau pavargo ir nori eiti savo reikalais, - telefone vėl kažkos murmesys, balsas buvo moteriškas, - kaip pasisekė, tai gal susitinkam.? Aš dabar netoli įėjimo, gerai laukiu, - ir ji padėjo ragelį.
Klausiamai pasižiūrėjau į ją.
- Kąąąąą.? Juk pats sakei, kad pavargai.
- Na, dėl to esu patenkintas, - išsišiepiau, - man įdomu, kas tau skambino.
- A, Miglė, ir pranešė kad ji atvažiavo pas senelę, ir labaai nori susitikti.
- Tai labai labai šaunu, - sutaršiau Laurai plaukus, - ji ryte man skambino, bet aš pamiršau tau perduoti.
- Ech tu, makarone, - ji nusišypsojo, - gerai jau,sulaukiam Milgės ir gali eiti į biblioteką.
- Tai kas.. Nelabai noriu.
- Lukaaaaai, apsispręsk, - ji pavartė akis, - tai kaip.?
- Gerai jau, einu į biblioteką, jai tu neprieš.
- Aišku aš neprieš, - ji šyptelėjo, - o štai ir Miglė, eisi su manimi jos pasitikti.
- Tai kad, gal verčiau aš jau eisiu, - nenorėjau, kam Miglė įkalbėtų mane vaikščioti su jomis.
- tai tada iki susimatymo, - ji pakštelėjo man į skruostą.
- Aha, iki, perduok linkėjimus Miglei, ir kai būsit laisvos, paskambink, ate kaktuse.
Patraukiau biobliotekos link. Ši biblioteka buvo kiek mažesnė, bet vis tiek buvo įdomu ten pasivaikščioti. Jaigu aišku nekreipti dėmesio į tai, kad bibliotekos darbuotoją akylai stebėjo mane lyg kokį vagį. Buvo kiek nejauku, bet vėliau įsiklausaiu į tylą ir užsimiršau. Skaičiau knygų aprašymus, pavadinimus ir žiūrėjau į viršelius. Mano nuotaika pakilo. Bet ne taip, kad norėtųsi juoktis, pokštauti ir pan. Buvau ramus. nuramintas ir saugus. išsirinkau vieną knygą, ir ją užsirašiau pasiėmęs. Paulo Coelho - Vienuolika minučių. Kažkada skaičiau, bet tada dar nesuprasdavau knygų. O dabar galvojau, kad įstengsiu suprasti ir pabaigti skaityti. Išėjęs iš bibliotekos patraukiau į šalimais esančią kavinę. Užsisakiau puodelį kavos ir išsiėmęs knygą, pradėjau skaityti. Ji man pasirodė ganėtinai įdomi. Ilgai skaityti negavau progos, mane pastebėjo Laura ir Miglė einančios pro šalį. Visą dianą praleidome kartu. Miglės dėka, laura pagaliau išsirinko sau nemažai daiktų. Aišku juos nešti teko man. kaip linksma gyventi, įpač kai esi vaikinas ir turi geriausią draugę, o ne draugą. Visą dianą vaikščiojome ir kalbėjomės su Migle. ji buvo gera pašnekovė, su ja buvo labai linksma, todėl susitarėm kada dar susitikti. vakare gryžome namo ir (kaip bebūtų keista) ramiai ir tyliai pavakarieniavome, o po to Laura iškarto užlipo į savo miegamajį. Žinojau, kad ji nenori, kad eičiau iš paskos, todėl likau apačioje ir atsiverčiau knygą. Kelias minutes paskaitęs, išgirdau, kad Laura rausiasi savo kiprinėje, versdama daiktus. Praignoravau tai. Po kiek laiko išgirdau traukymus į sieną. tada nusprendžiau užlipti į antrą aukštą, bet eiti ps ją vis dar nesiryžau. Ir tik išgirdęs jos kūkčiojimą, tyliau užėjau į kambarį, kuriame viskas buvo apversta, ir apkabinau ant žamės sedinčia Laurą. Ji apkabino mane ir užmigo. Paguldžiau ją į lovą ir apkamšęs pabučiavau į kaktą. prieš išeidamas dar sutvarkiau jod kambarį, kad ji atsibustų malonioje aplinkoje. Pats dar kiek paskaičiau savo miegamajame ir užmigau. Prieš tai pasakęs žodžius "Labanakt kaktuse, myliu tave".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą