Pirmoji diena
prasidėjo tikrai gerai, tik atvykę, ėmėmės darbo. Tvarkėmės apie pusantros
valandos. Baigus darbą, namai blizgėjo švara. Nuėjome į miegamajį, išsikrauti
daiktų.
- Patikrink ar nepasiėmiau nieko.. – nusistebėjau, nejau ji taip rimtai nori mesti.?
- Gerai, jai tik tu taip nori..
Apjieškojau net smulkiausias kišenėles, ir radau tik vieną tabletę. Išmečiau ją į kriauklę ir užmiršau apie jos egzistavimą. Išsipakavome daiktus, ir griuvome ant sofos. Laura apsikabino mane, man tikrai buvo malonu. Įsijungėme televizorių, rodė kažkokią laidą, bet nė vienas iš mūsų jos nežiūrėjo. Kalbėjomės apie viską, ką patyrėme. Aš raminau kaktusą, nes pakeisti gyvenima, esant nuo kažko priklausomai yra tikrai nelengva. Vakarėjant autobusu nuvažiavome į miestelį apsipirkti. Mintinai mokėjau autobusų tvarkaraštį, todėl žinojau, kada galėsime grįžti atgal. Taigi nusipirkome maisto ir labaaai daug šokolado. Tai tūrėtu padėti Laurai.. Bent jau taip skaitėme su ja internete. Mums reikėjo išbandyti viską. Buvome pasirengę kovoti tiek, kiek reikės. Bent jau tą, pirmają dieną. Grįžome namo gana anksti. Pusę vienuolikos abu jau darbavomės virtuvėje. Aš pjausčiau salotas, o kaktusas (jai pamiršot, taip vaidinu Laurą) tuo metu kepė žuvį ir vis laidė pastabas apie mano pjovimą(aišku juokais). Jos manymu pjoviau per storai, o vėliau per plonai ir nė karto nepjoviau bent jau gerai. Galiausiai juokais mečiau porą į dubenį salotoms ir pasakiau, kad salotos paruoštos. Ji nusijuokė (kaip buvau pasiilgęs juos nuostabaus juoko) ir pasakė, kad savo salotas valgysiu pats.
- Neeeeee ne ne ne ne, - pratesiau pirmajį „ne“, kitus pasakiau labai gereitai, abu šypsojomės, - nesuvalgysiu tiek vienas. Padėėėėėėėėėėėėk, - nutaisiau kuo mielesnę veido išraišką, - juk tam ir yra geriausi draugai..
- Tai, jie yra tam, kad padėti, bet aš juk negaliu atinti iš tavęs tavo „skaniūjų“ salotų, - ji pasiėmė pora, ir juo pamosavo, - mane užgrauš sąžinė, jai taip padarysiu. – ji padavėl man porą.
- o mane vaikystėje mokė dalintis, - vėl grįžau prie pjaustymo, - beje, SALOTOS, - pabrėžiau šį žodį, ji palingavo galvą ir nusiojuokė, - yraaaa... eeem, - įsidėjau truputį salotų sau į burną, - yra labai skanios, - pasakiau kramtydamas.
Ji juokėsi, šypsojosi, ir juokavo.. Buvo gera, bet prisiminėme jos žuvį.
- oooooi, - ji vėl užsiėmė žuvimi, - tuoj liksim be vakarienės..- aš prunkštelėjau.
- O kaip gi kitaip, su tokia šeimininke, - abu nusivaipėm tuo pačiu metu, ir tai labai prajuokino, - imk pavyzdį iš manęs, matai, mano salotos tai nesvyla.
- ach taaaip, - ji tikrai juokėsi, - tai gal suberkime tavo salotas į keptuvę, ką manai.?
Ji šelmiškai šypsojosi. Kai galiausiai atsisėdom prie stalo vakarieniauti, laikrodžiai jau rodė vienuoliktą. Abu buvome pavargę, ir pasišnekėję maždaug iki dvyliktos atsigulėme miegoti..
- Patikrink ar nepasiėmiau nieko.. – nusistebėjau, nejau ji taip rimtai nori mesti.?
- Gerai, jai tik tu taip nori..
Apjieškojau net smulkiausias kišenėles, ir radau tik vieną tabletę. Išmečiau ją į kriauklę ir užmiršau apie jos egzistavimą. Išsipakavome daiktus, ir griuvome ant sofos. Laura apsikabino mane, man tikrai buvo malonu. Įsijungėme televizorių, rodė kažkokią laidą, bet nė vienas iš mūsų jos nežiūrėjo. Kalbėjomės apie viską, ką patyrėme. Aš raminau kaktusą, nes pakeisti gyvenima, esant nuo kažko priklausomai yra tikrai nelengva. Vakarėjant autobusu nuvažiavome į miestelį apsipirkti. Mintinai mokėjau autobusų tvarkaraštį, todėl žinojau, kada galėsime grįžti atgal. Taigi nusipirkome maisto ir labaaai daug šokolado. Tai tūrėtu padėti Laurai.. Bent jau taip skaitėme su ja internete. Mums reikėjo išbandyti viską. Buvome pasirengę kovoti tiek, kiek reikės. Bent jau tą, pirmają dieną. Grįžome namo gana anksti. Pusę vienuolikos abu jau darbavomės virtuvėje. Aš pjausčiau salotas, o kaktusas (jai pamiršot, taip vaidinu Laurą) tuo metu kepė žuvį ir vis laidė pastabas apie mano pjovimą(aišku juokais). Jos manymu pjoviau per storai, o vėliau per plonai ir nė karto nepjoviau bent jau gerai. Galiausiai juokais mečiau porą į dubenį salotoms ir pasakiau, kad salotos paruoštos. Ji nusijuokė (kaip buvau pasiilgęs juos nuostabaus juoko) ir pasakė, kad savo salotas valgysiu pats.
- Neeeeee ne ne ne ne, - pratesiau pirmajį „ne“, kitus pasakiau labai gereitai, abu šypsojomės, - nesuvalgysiu tiek vienas. Padėėėėėėėėėėėėk, - nutaisiau kuo mielesnę veido išraišką, - juk tam ir yra geriausi draugai..
- Tai, jie yra tam, kad padėti, bet aš juk negaliu atinti iš tavęs tavo „skaniūjų“ salotų, - ji pasiėmė pora, ir juo pamosavo, - mane užgrauš sąžinė, jai taip padarysiu. – ji padavėl man porą.
- o mane vaikystėje mokė dalintis, - vėl grįžau prie pjaustymo, - beje, SALOTOS, - pabrėžiau šį žodį, ji palingavo galvą ir nusiojuokė, - yraaaa... eeem, - įsidėjau truputį salotų sau į burną, - yra labai skanios, - pasakiau kramtydamas.
Ji juokėsi, šypsojosi, ir juokavo.. Buvo gera, bet prisiminėme jos žuvį.
- oooooi, - ji vėl užsiėmė žuvimi, - tuoj liksim be vakarienės..- aš prunkštelėjau.
- O kaip gi kitaip, su tokia šeimininke, - abu nusivaipėm tuo pačiu metu, ir tai labai prajuokino, - imk pavyzdį iš manęs, matai, mano salotos tai nesvyla.
- ach taaaip, - ji tikrai juokėsi, - tai gal suberkime tavo salotas į keptuvę, ką manai.?
Ji šelmiškai šypsojosi. Kai galiausiai atsisėdom prie stalo vakarieniauti, laikrodžiai jau rodė vienuoliktą. Abu buvome pavargę, ir pasišnekėję maždaug iki dvyliktos atsigulėme miegoti..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą