Dešimtas įrašas. Šeštoji diena.

Atsibudęs visą rytą žiūrėjau į miegančią Laurą. Mieganti ji atrodė labai trapi.. Pažeidžiama. O juk ji tokia ir yra. myliu ją, ir ne kaip draugę. Myliu, ir nieko čia nepakeisi. Myliu tyliai ir stipriai. kol žiūrėjau į ją, ji atmerkė akis ir nusišypsojo. Atsikėlė iš lovos ir surišo plaukus į uodegytę. Net susitaršiusi ir mieguista ji atrodė kaip angelas. Mažas ir juokingas angelas. Aš užsimerkiau, ir tumpam numigau, girdėjau kaip ji išeina iš kambario. Atsibudęs išgirdau, kaip ji su kažkuo kalba telefonu. Priėjau prie durų, girdėjau pokalbio nuotrupas.:
- taip.. Nepyk mielasis.. Tu juk.. Ne.. Tiesiog pasiimk mane.. Prašau.. Aš čia nebegaliu likti..
Nebenorėjau daugiau klausytis, ir taip viskas aišku, įėjau į kambary, ji metė ragelį. Šypsojausi jai. Išėjau iš namų. Neberūpi. Ką tik atėjusi laimė išėjo. Dėl manęs, gali ir nebeateiti. Kiek paėjėjęs, girdėjau Lauros šūksnį. Atsisukau. Ji prašė grįžtį,. Nusisukau. Ėjau toliau. Dar girdėjau kaip ji mane pasiuntė. na taip, aišku, juk aš kaltas, kad gyvenimas toks suknistas. Ir puiku,man viskas gerai. Aš tiesiog šiaip einu tuo pačiu keliuku, pats nežinau kur. Pradėjau bėgti. Pavargau. Atsisėdau. Tiksliau kritau ant žolės. Prisiminiau jos žodžius. Ji nori mane palikti. Aš jai nerūpiu. Tai kokia velnio tūrėčiau grįžti pas ją.? ne, vis dėl to tūrėčiau, nes ji man rųpi. lėtai žingsniavau namo. Užėjau į Lauros kambarį. Ji tyliai dėjosi daiktus į kuprinę.
- Lik sveika, - pasakiau.
- Atsiprašau.- jos akyse buvo matyt ašaros, susivaldžiau, ne ne ne, man tikrai neberūpi.
Net nepriėjęs prie jos nuėjau pakuotis savųjų daiktų. Negalėjau. Nenoriu išvykti. Nusprendžiau pasilikti.
- Nekenčiu.! - surikau iš visų jėgu.
Nieko. Tyla. Po kelių minučių išgirdau atvažiuojant automobilį.
Pro langą žiūrėjau į iš namų išeinančią Laurą. Pasiilgsiu jos.
- Lik sveika, meile, - sušnibždėjau.
Automobilis pajudėjo, ir aš parkritau ant žamės. sedėjau atsilošęs į sieną visą vakarą, nejudėdamas. Nenorėjau nieko, tik Lauros. Nusprendžiau pajusti tai, ką jautė ji. Vakariniu autobusu nuvažiavau į miestą, klaidžiojau tamsiausiomis gatvėmis, kol suradau tai, ko man reikėjo...

Devintas įrašas. Penktoji diena.

Nemiegojau visą naktį. Girdėjau, kaip dužta lauros veidrodėlis, kaip ji kaumsčiais tranko sienas ir garsiai verkia. O aš tiesiog gulėjau plačiai atmerktomis akimis. Bijojau,kad ji vėl mane visaip išvadins. Bailys. Maždaug prieš dvi valandas verksmas nutilo. Atsikėliau ir nuėjau į vonią. Susitvarkęs ir apsirengęs išėjau į lauką. Norėjau vėl pasivaikščioti po mišką, tik aišku neėjau taip toli. Buvau ten apie valandą, vėliau prisiverčiau grįžtinamo. kaktusas (Laura) vis dar miegojo. "Aišku, po tokių narkotikų paieškų.." pagalvojau. Vos šyptelėjęs, susigėdau. Juk ji mano geriausia draugė, kuri mane palaiko. Ji vienintelė, kurimanęs klausosio. Tiesą sakant, jau nebesiklauso. Ji yra užimta savo drabais. Aišku, juk narkotikų paieška yra toks svarbus darbas.. Daug svarbesnis už mane, nevykelį. gerai, baigiu, nes man velniškai gėda. nenoriu taip galvoti, tikrai. Kol stovėjau užsisvajojęs, atsibudo Laura. pasisveikino, pakštelėjo į skruostą ir išėjo į virtuvę. Priėjau prie jos, ji atsisuko į mane :
- Lukai, prašau, nepyk dėl nakties..
- Nepykstu, bet tau reikia daugiau miegoti, kitaip bus tik blogiau. - lūdnai jai šyptelėjau.
- Bet.. Aš negaliu,aš negaliu valdytis.
- Mes ką nors sugalvosim, pažadu.
Pabučiavau ją į kaktą. ji užlipo laiptais į viršų. "Myliu ją" pagalvojau. Tiesoig.. Buvaujos pasiilgęs. Ji vėl verkė. Zuiki, neverk, prašau, tu skaudini mane, kiekviena tavo ašara degina mano odą.. Taip norėjau pasakyti jai tuos žodžius, bet tylėjau. Įkalbėjau ją išeiti į lauką, pasivaikščiojom, ji jautėsi blogai, todėl greitai grįžome namo. Ji buvo pavargusi, aišku ji bus pavargusi, ji juk negauna to, ko jai reikia. Atėjus namo, ji numigo ant sofos, atsisėdau šalia jos, apkabinau ir glosčiau jos plaukus, kol ji kietai miegojo. Padariau vakarienę ir pažadinau Kaktusą (Laurą). jipadėkojo už rūpestį, bet valgyti atsisakė. vis dėl to, įkalbėjau ją pavalgyti. dar kiek pasadėjom, ir išėjom į savo kambarius. Po pusvalandžio išgirdautylų verksmą, praėjus dar valandai, verksmas nesiliovė, bet ir žingsnių bei trankymų į sieną nebuvo girdėti. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, bet atsikėliau nuo savo lovos, ir nuėjau pas Laurą. Atsiguliau šalia, ir apkabinau ją. ji tvirčiau prie manęs prisiglaudė, ir tyliai padėkojo. Taip ir užmigau jos glėbyje.. Vienintelę naktį ramiai miegojau neatsibusdamas.

Aštuntas įrašas. Ketvirtoji diena.

Atsibundu. Užeinu į Lauros miegamajį. Visi daiktai išmėtyti, Laura miega ant grindų, atsirėmusi į sieną. sutvarkau jos lovą, paguldau ją ir apkloju. Sutvarkiau visą tą betvarkę ir išėjau į lauką. Sekundei pagalvojau "idiotė.." bet vėliau susigėdau tokios minties. Ji juk myli mane, ir visada palaiko. Oras bjaurus, išsitraukiuausinuką ir pasileidžiu Loc - Dog. Seniai nesiklausiau jo dainų. O dabar aš kaip tik tokios nuotaikos. nekenčiu visų. Net nežinau, kodėl visų, tiesiog nekenčiu VISŲ ir tiek. Grįžau į namus. Laura dar miegojo. Šiandien nebebuvo kaip vakar vakare. Nenoriu sakyti "myliu tave kaktuse". Neišsimiegojau, nes sapnavau košmarą. Kaskart kai atsibudęs nvėl užmigdavau,sapnuodavau tą patį sapną.. Nebenoriu nakties. Diena. Matyt buvau numigęs, nes kai atsimerkiau, girdėjau verksmą iš Lauros kambario. Užėjau. Ji verkė. Pradėjo rėkt ant manęs. Rėkė, kad aš ją skaudinu. Kad ji manęs nekančia. Kad aš nevykelis. Nieko nesuprantantis mažius. Tylėjau, žiūrėjau į ją. Akyse nuostaba. Žinojau tai. Priėjau ir apkabinau ją. Vis dar tylėjau. Ji pasimuistė, bet nurimo, dabar tik kūkčiojo. padučiavau jos plaukus ir išėjau. Žinojau, kad negaliu jos palikti vienos, bet išbėgau iš namų. Bėgau kažkokiu takeliu prie miško. Kažkas skambino. Puiku, apie 20 min. bėgau su muzika. bėgau ilgai,gal tris valandas. bet sustojimų. Nežinojau kur bėgu. Dabar buvau miške, užkliuvau už kažkokio pagalio ir nukritau. Taip, puiku, aš tikrai esu puikus bėgikas. Mažvaikis. nekenčiausavęs už tai. Aš pabėgau nuo Lauros, nes esu silpnas. O, puiku. O dabartinė mano padėtis.. PUIKI. Velnias žino kurs, be ryšio, pasiklydęs, pavargęs. Spėju, išprotėjęs. Nežinau kodėl, sustojau, nebeėjau. Pastovėjau ir surikau :
- Aš laimingas, aišku.?!
garsas nuaidėjo toli miške. Melas. Kaip visada. Esu per silpnas,kad sakyčiau tiesą. Nusprendžiau eiti į tą pusę, iš kurios atėjau. Nes kiek pamenu,ėjau tiesiai. bet, aš nieko nepamenu. Susmukau ant minkštų samanų, atsiguliau. Užsimerkiau. gera. Čia nėra pasaulio. Nėra melo ir gyvenimo. Tik raminanti tyla. Vos neužmigau, todėl atsistojau, ir ėjau toliau. O, puiku, jau matau keliuką. tik išėjau ant keliuko,supratau,kad neiėškojau jo, tiesiog ėjau, nes žinojau, kad turiu pasirūpinti Laura. Atsiprašyti jos. Atėjau namo vėlai.jau buvo sutemę. Kvepėjo maistu.Užėjau, pasižiūrėjauį Laurą. :
- atsiprašau, - tyliai pasakė ji.
- ne, tai tu atleisk, netūrėjautavęs palikti.
Toliau tylėdami valgėme. Ir tikkai jaustojausi, Laura pasakė, :
- aš jaudinausi dėl tavęs.. Prašau, niekada daugiau neišeik.
- Vis tiek kada nosr išeisiu.
- Tada lik kiek galima ilgiau.
- Pažadu.
Ir išėjau. negalėjau užmigti, labai ilgai gulėjaulovoje, ir žinojau, kad už sienos Laura. norėjau nueiti pas ją, bet nesiryžau. Taip ir užmigau,su mintim, kad noriu prie jos prisiglausti.