Penkioliktas įrašas

vėl eilinis rytas be Lauros, mane tai nerealiai nervina, ji vėl išėjo. surinkau jos numerį, bet nelaukęs,kol pakels, numečiau, nesinorėjo su ja kalbėt. Užsiklojau antklode ir ilgai gulėjau, po kelių valandų gulėjimo išgirdau,kad kažkas atėjo,tai buvo Laura. Net nesistengiau atsikelt, taip ir likau gulėti, ji atsigulė šalia. Po kelių nuobodžių ilgų valandų suskambo mano telefonas, skambino teta.. po jos žodžių man iš rankų vos neiškrito telefonas. mano mama ligoninėj, nieko nesakęs net Laurai išbėgau, nelaukiau autobuso, bėgte pasileidau į miestą, nors ir toli, tik vėliau supratau kaip tai buvo beviltiška. mano mobilusis visą laiką skambino,bet man buvo ne iki to. pasigavau mašiną, kažkoks malonus vyras nuvežė iki pat ligoninės,kur gulėjo mama. užėjau į palatą, ji buvo labai silpna, vos nepravirkau.. ji juk vienintelis artimas žmogus be Lauros. Apkabinau ją, tą naktį užmigau jos palatoje, o mano telefone buvo daug praleistų nuo Lauros.

Keturiolinkas įrašas

Pagaliau paleido.. o dieeve,kaip bloga. 12 praleistų nuo Miglės, koks aš idiotas, aš jos nemyliu, nedraugausim mes. Vos vos judriu pirštu surinkau jos numerį. Ji iškarto pakėlė.
- Klausau.?
- Migle, mums reik susitikt.
- LUKAI.? TU.?
- Taaip, viešpatie, ko taip rėki.?
- aš skambinau tau,labai jaudinaus, kaip tu.? kodėl nekėliai.? Kas nutiko.?
- Viskas gerai, reikia pasikalbėt, susitinkam mūsų kavinėj pooo.. valandos.?
- Tai aišku,kad gerai, būsiu. myliu tave.
- mh
ir mečiau ragelį, aš kretinas, bet tiek to,kam tai rūpi. susiruošiau, valgyt norėjau,bet negalėjau,dėl jaudulio.
Kai atėjau. Miglė jau laukė. atsisėdau, stengiausi nežiūrėti į jos akis, ji paėmė mane už rankos. Velnias, taip dar sunkiau. Vienu atodūsiu pasakiau viską :
- Mums reikia išsiskirti, atsiprašau, taip išėjo.
- Mielasis, baik juokaut,rimtai,ką norėjai pasakyt.? - omg..ji žiūrėjo į mane tom naiviom,gerom akim,kaip dabar jai paaiškint. sukaupiau savyje visą pyktį, ant Lauros, ant visų..
- Aš tavęs nemyliu,ir nemylėjau,ir nepamilsiu, aš myliu Laurą, o ne tave, tu man neįdomi,aš nenoriu tavęs matyt.
Ir nieko nelaukęs išėjau, nenorėjau laukti,kol ji apsiverks.
Vakare gavau sms nuo Lauros " šunsnukis" ir pats nustebau,bet man tai nei kiek nerūpėjo. norėjau miego. ilgai gulėjau, tada išgirgau tylų beldimą į langą. atidariau. Laura. Ko jai reikia.? nenoriu aš jos matyti, nieko matyti nenoriu. noriu,kad visi mane paliktų. ji nieko nesakiųsi  trenkė man.
- Tu nesveika gal.?
ji nieko neatsakė, pabučiavo mane, aš negalėjau atsisakyti jos bučinio, todėl įsivedžiau ją į namus, paguldžiau ant lovos, ilgai bučiavomės, vėliau perėjom prie rimtesnės veiklos.
Rytas. Lara..ji šalia. Apkabinau ją, ilgai tiesiog taip ir gulėjau. Paglosčiau jos skruostą. ji atsimerkė, nusišypsojo. visą dieną buvom kartu, į vakarą susileidom ir abu linksmai laidom naktį. Aš vėl laimingas su ja.

Tryliktas įrašas.

Kai atsibudau, Lauros šalia neradau. Tikriausiai tai tebuvo hero haliucinacijos. . Bet, kas gi tada mane atvedė namo.? Ne, tai tikrai buvo Laura, aš žinau. galbūt ji tiesiog trumpam išėjo. Apėjau visus namo kambarius, bet Lauros ten nebuvo. O gal ji lauke.? Bet ir ten aš jos neradau. Gal greičiausiai išėjo kažkur toliau, ji tikrai nepaliko manęs. Laukiau pusę dienos. Ji taip ir nepasirodė. Supratęs, kad ji išėjo, surinkau Miglės numerį. Susitarėm susitikti ir eiti į miestelį. Su ja keik pasikalbėjom, ji kiek užpyko, nes pastebėjusi, kad esu neišsimiegojęs, išklausinėjo apie viską, ką tik galėjo, ir padarė išvadą, kad aš buvau vakarėlyje.
- Tu tiesiog Šerlokas Holmsas, Migle.
- Tu tiesiog pats didžiausias melagis. Lukai.
- Ačiū, žinau, - žaviai jai nusišypsojau.
- Myliu tave, - atsakė ji, ir žpažiūrėjo man į akis.
Nežinojau ką sakyti, nenorėjau jai sakyti, ką myliu ją, todėl tiesiog pabučiavau ją. Atsitraukusi ji nusišypsojo. Jos akys spindėjo, ir iš išvaizdos, galėjai pamanyti, kad ji pati laimingiasia panelė pasaulyje.
Ilgai vaikščiojom po miesto parką, laikiau jos ranką. Ir žinot ką.? Daigiau nebebus tų sąžinės graužimų. NE NE NE. Ir jai sutiksiu Laurą, man ji neberūpės. Tiesiog noriu, kad Miglė būtų laiminga.
Aišku, neatsisakysiu kelių dozių ar geros nakties su ddraugais, bet pasistebgsiu, kad Miglė to nežinotų.
Apie vienuoliktą Miglė pasakė, kad jai reikia namo, aš ją palydėjau iki stoties ir pasakiau, kad turiu reikalų. Ji nepatikliai pažiūrėjo į mane, bet atsisveikindama pabučiavo ir p;asakė kad myli:
- Aš irgi tave , - smūgis į širdį.
Bet nieko, iškentėsiu, priprasiu, aš juk vaikinas o ne jautri panelė.
Kai palydėjau Miglę, patraukiau jau kiek pažįstamomis siauromi gatvėmis, pilnomis narkomanų ir girtuoklių. Susiradau vaikiną, kuris Dovio žodžiais gali parduoti dozę. Šį kartą įsileidau didesnę dozę. Apsunko galūnės, o pats jaučiausi laimingas kaip niekada. Jaui net nevažioavau namo tam, kad susileisti hero. Susileidau jo čia - gatvėje. Ir man tai visiškai nerūpėjo. Pasaulis atrodė keistokas, o aš lėtai ėjau galvėmis, vėliau žvyrkeliu iki savo namelio. Kai priėjau prie namų, jau švito, taigi ėjau ilgai ir su pauzėmi, ir px, tiesiog jaučiauui gerai, ir man viskas gerai, ok.?

Dvyliktas įrašas. Tu visada grįžti.

- Labas rytas, - švelniai pasisveikino Miglė.
- Labas, - žiūrėjau į ją ir bandžiau prisimint, ko prisidirbau.
- Myliu.
- Aš irgi tave, - pasakiau dar nesusigaudęs.
Ji mane pabučiavo ir išėjo. Gulėjau ir leidau prisiminimams plaukti į mano išdavikišką protą. Koks aš šiknius, o ir dabar tik ką pasakiau Miglei, kad myliu ją. Prisidirbai, Lukai. Trenkiau delnu sau per kaktą. Aš juk visiškai nemyliu Miglės. bet ir skaudinti jos negaliu, ji man yra labai brangi draugė..  Teks meluot.. Nes nenoriu netekt jos. Gal ir myliu ją, ji juk visada yra šalia, palaiko ir supranta. Jai dabar nemyliu, tai pamilsiu. Tikrai, pažadu.Greit apsirengęs nusileidau laiptais žemyn, kur manęs jau laukė Miglė su puodeliu kavos savo trapiose rankose. Pasiėmiau savajį puodelį kavos ir kartu vaikščiojome po kiemą kalbėdami apie viską, kas tik atėjo į galvą. Daug ką jai pasakiau, taigi, dabar turiu mažiau paslapčių. Po valandėlės Miglė mane pabučiavo į skruostą ir pasakė, kad jai jau reikia eiti. aš daug maž susitvarkiau namus ir pasidėjęs knygą į kuprinę pėsčiom išėjau į miestelį. Tik pasiekęs pirmąsias parduotuves nusipirkau mineralinio vandens ir pratęsiau kelionę bibliotekos link. Ten apie valandą klaidžiojau tarp lentynų įsimindamas kiekvienos į akį kritusios knygos pavadinimą ir vietą. Tik įšėjęs iš bibliotekos išgirdau skambant savo telefoną. Skambino.. DOVIS.? Susidomėlęs pakėliau ragelį :
- Klausau.?
- Labas Lukai, kaip tu.?
- Aš tai puikiai, kažko reikia.?
- Lyg ir ne, tik tavęs šįvakar 22:00 valandą pas mane, ateisi.?
- Kam aš ten.?
- Lukai, nejau tu rimtai toks atsilikęs, rengiu kažką panašaus į plotą, tai kaip.?
- uum. . greičiausiai būsiu. - pasakiau žinodamas, kad tikrai būsiu.
- Nagi, bus kai kas stipresnio nei tai, ką vartoji tu. .
- gerai jau, tikrai būsiu.
- laukiu, iki.
- Aha.
Visą dieną grįžęs namo praleidau su Migle, vakare apie 21:00 pasakiau jai, kad esu pavargęsir noriu miego, atsisveikinom ir likau vienas.
 Esu išdavikas, kaka, ir dar vienas Dievas težinos kas bet aš labai labaaaaaaaaaai noriu eiti pas Luką, o Milglė greičiausiai nenorės eiti, o ir manęs vieno neleis. Taigiii, lygiai dešimtą valadną stovėjau prie Luko buto durų. Man atidarė kažkos vaikinas. Jis man atrodė kažkur matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti kur. skambėjo tobulaaa muziika. Ir šiaip viskas buvo tobula. Stovėjau lauke gerdamas alų ir kalbėjausi su keliais žmonėmis, kol pajutau, kaip kažkas palietė mano petį, ir pašaukė vardu. Pažįstamas balsas. Atsisukau. Lura. Manop Laura stovėjo priešais mane ir šypsojosi man. Pasisveikinau ir greitai pasišalinau iš tos vietos. Prisidėjau prie kelių žmonių, kurie buvo jau gerokai apsiuostę. kelis kartus įkvėpiau baltų miltelių į savo organizmą, kai heroinas pradėjo veikti, atsipalaidavau, užplūdo laimės banga. sedėjau ir žvengiau su kitais, ir visiškai nerūpėjo, kad aš jų visiškai nepažįstu. Vėliau kažkaip atsidūriau prie laiptų, apsikabinęs kažkokią nepažįstamą merginą. bandėm lipt laiptais aukštyn, bet tik pakėlę koją pradėdavome juoktis, todėl lipti sekėsi ne per geriausiai. Galų gale pasidavėm, susverdėjau ir atsisėdau ant antro laiptelio, po minutės prie manęs prisėdo ta panelė,. ir mes vėl predėjome juoktis. Kas buvo toliau aš nelabai ir pamenu, protas grįžo, kai mes su Laura ėjom namo. Ji mane paguldė į lovą ir palinkėjo labos nakties. Jau uždarant duris, pašaukiau ją :
- Kas.? - švelniai paklausė ji.
- Neišeik, prašau.
- Tu turi panelę, Lukai, - jos balse girdėjosi nusivylimo kartelis, bet ji bent jau priėjo prie manęs arčiau.
Kadangi mano protas dar mažai ką tesuvokė, aš sverdėdanas atsistojau, ir pabučiavau ją.
- Tave. - sušnibždėjau jai į ausį.
- Tu apsvaigęs, - ji švelniai stumtelėjo mane nuo savęs.

Neneigiau, tiesiog paėmiau jau ranką, ir atsisėdęs ant lovos krašto, trūktelėjau, kad ir ji atsisėstų šalia. Užmigom kartu. Jaučiausi gerai, tik ne dėl heroino, o dėl to, kad Laura vėl šalia.
Prieš užmigdama Laura, gal labiau nakčiai, nei man sušnibždėjo :
- Vis dėl to grįžau.
- Tikėjau kas grįši, - atsakiau jau taip pat pašnibždom.

Vienuoliktas įrašas. Be jos viskas kitaip..

Labas. - išgirdau seniai girdėtą balsą.
- Aha, - nerūpestingai atsakiau.
- Tai Laura vis dėl to padarė įtakos.? - nusijuokė balsas.
- Ne, pats sprendžiu. - nervingai atsakiau. - Dovi, gal tiesiok duok dozę ir baigta.?
- Ne, man įdomu kas atsitiko mūsų šauniajam Lukui. - dovydas šaipėsi, negalėjau pakęst tokio jo tono.
- Nieko, - atkirtau, - dozę. - Pasakiau jau ramiau.
Atidaviau jam pinigus, pasiėmiau maišelį su tais nprakeiktais nuodais ir išėjau.
 - Žiūrėk nepriprask, - dar girdėjau besišaipant Dovį.
ne, Dovis nėra narkomanas, jis tik parduoda narkotikus. Jis yra ŠIKNIUS. Su juo negaliu bendrauti. Jis mane erzina. bet tingiu pasakoti apie jį. Grįžęs namo, ilgai žiūrėjau į baltus miltelius. nenutuokiuu, kam man jie. Neliečiau jų, išėjau į lauką. Tamsu. Viską atiduočiau, kad galėčiau dabar nusišypsoti Laurai. Nieko nepadarysi, grįžau namo, šaukiau iš visų jėgų. Nesvarbu. vis tiek niekas negirdi. Norėjau išmesti tuos balrus miltelius, bet apsigalvojau, pirmą kartą vartojau narkotikus. Jausmai atbuko. Žinojau, kad norėsiu vėl pajausti tai, ką jaučiu dabar. Niekas neberūpi, net Laura. Norėjau kažko daugiau, nei draugystė, o likom niekuo. Šūdas. Nenoriu taip. taip ir užmigau, prisimindamas geriausią draugę, kuriai aš esu niekas...
Ryte atsikėlęs negalėjau patikėti, kad vakar taip elgiausi. pasižiūrėjau į telefo ekraną. Tikėjausi, kad skambino Laura. bet ne, tik nuo mamos 5 sms. Visos su panašiu turiniu "paskambink, kai atsibusi". O, ji dar ir skambino man, DEŠIMT KARTŲ. Paskambinau jai. Ji pakėlė akimirksniu :
- Labas brangusis, kodėl vakar nekėlei.? Kas nutiko.? Kodėl Laura grįžo, o tu likai.? Jūs susipykot.? Nori grįžti namo.? Man tave pasiimti.?
- labas rytas mama, atsiprašau, anksti užmigau, ne, nenoriu grįžti, niueko nenutiko, ji tieiog išvažiavo.
- Tau negerai, mielasis.?
- Man viskas puiku, mam. Tiesiog noriu pasilikti čia. Ačiū.
- gerai, kaip nori, bet man gali viską papasakoti.
- mam, nepyk, bet negaliu kalbėti, vėliau parašysiu, gerai.?
- Lauksiu, ate Luk..
mečiau ragelį. Kaip ji mane užknisa. mėšlas, vėl gėda dėl savo minčių, juk ji tik rūpinasi manimi. Norėjau jai paskambinti, bet susilaikiau. Susitvarkiau namus, ir išsiruošiau į miestą. Apie dvi valandas vaiksčiojau po biblioteką, maždaug po pirmojo pusvalandžio bibliotekos darbuotoja pradėjo mane stadėti. Išpradžių buvo nesvarbu, vėliau jos stabėjimas įgrįso, išėjau. Užėjau į parduotuvę, nusipirkau daug alaus. Nežinau kam man juo tiek, tiesiog taip norėjau. vėliau ėjau tamsia gatve, susiradau Dovį.:
- Oooo, sveikas drauge.
- Laba.
- Pradedam priprast.?
- turi tiesiog žolės.?
- Aišku kad turiu, tik ne čia.
- Palauksiu.
- Kaip nori.
- Kur kas vakarą vaikštai.? - paklausiau, nesuprasdamas, kodėl klausiiu.
- Reikalai Lukuti.
- Gerai, kaip nori, tai ilgai laukti.?
-  Minutę, - tai pasakęs užėjo į daugiabučio laiptinę, po penkių minučių grįžo, - vis dėl to kaip gerai, kai gyveni pirmam aukšte.
- Aha, tai kiek.?
 - Tūrėkis.
nustebau. Keistas jis. Įdomu, iš kur toks dosnumas. atėjęs namo pasileidau muziką visu garsu, nešinas alaus buteliais ir žolės paketėliu, sugriuvau apie sienos, atsilošiau, prisigėriau, pamenu, kad rūkiau. Paskambinau Miglei. Jis vis das buvo pas senelę, ir sutiko ateiti. Sukosi galva, nepajėgiau net butelių išmesti. Suskambo durų skambutis, šiaip taip nusvyravau atidaryti durų.
- sveika. - pasisveikinau.
- Um.. Labas Lukai, - ji jautėsi nejaukiau dėl tokios mano būsenos, matosi.
- Užeik.
- tu įsitikinęs,kad tau netrugdysiu.?
- Aišku kad ne, nagi, užeik.
Kai ji peržengė slenkstį, ji stovėjo labai arti manęs. Nenusilaikiau, ir pabičiavau ją, ji man atsakė tuo pačiu. kai atsitraukiau nuo jos, ji į mane žiūrėjoklausiamu žvilgsniu.
- Myliu tave, - sumelavau jai.
- Lukai, tu tikrai girtas. - liūdnai pasakė jis.
- Ne, aš blaivas, tik miegoti noriu.
- Tai gal aš tikrai eisiu, rytoj išsimiegosi ir susitiksim.. - ji jau norėjo eiti, bet aš susvirdulavau ir vos nenugriuvau.
- bet aš nenoriu miegoti ant grindų, - ji šyptelėjo, - Migleeeeeeee.
- Ką Lukai.? Gerai, galiu palydėti tave iki tavo kambariu, - jkos liūdna šypsena mane žudė iš vidaus.
 Ji Prilaikė mane, kopiant laptais, ir kartu su manim nusvirduliavo į mano kambarį, paguldė mane ant lovos. nenorėjau vėl likti vienas, pabučiavau ją, paguldžiau šalia savęs. ji atsakinėjo į mane bučinius. Buvo gera, bet ji atsitraukė.
- Man tikrai rekia eiti namo, lukai.
- Aš tave myliu. - sušnabždėjau jai prie pat ausies ir bučiavau jos kaklą.
Suveikė, ji pasiliko. " iš aš tave myliu" išgirdau jos balsą. Negalvojau, kaip jausiuos rytoj, galvojau apie tai, ką darau dabar, ir man tai visai tiko.

Dešimtas įrašas. Šeštoji diena.

Atsibudęs visą rytą žiūrėjau į miegančią Laurą. Mieganti ji atrodė labai trapi.. Pažeidžiama. O juk ji tokia ir yra. myliu ją, ir ne kaip draugę. Myliu, ir nieko čia nepakeisi. Myliu tyliai ir stipriai. kol žiūrėjau į ją, ji atmerkė akis ir nusišypsojo. Atsikėlė iš lovos ir surišo plaukus į uodegytę. Net susitaršiusi ir mieguista ji atrodė kaip angelas. Mažas ir juokingas angelas. Aš užsimerkiau, ir tumpam numigau, girdėjau kaip ji išeina iš kambario. Atsibudęs išgirdau, kaip ji su kažkuo kalba telefonu. Priėjau prie durų, girdėjau pokalbio nuotrupas.:
- taip.. Nepyk mielasis.. Tu juk.. Ne.. Tiesiog pasiimk mane.. Prašau.. Aš čia nebegaliu likti..
Nebenorėjau daugiau klausytis, ir taip viskas aišku, įėjau į kambary, ji metė ragelį. Šypsojausi jai. Išėjau iš namų. Neberūpi. Ką tik atėjusi laimė išėjo. Dėl manęs, gali ir nebeateiti. Kiek paėjėjęs, girdėjau Lauros šūksnį. Atsisukau. Ji prašė grįžtį,. Nusisukau. Ėjau toliau. Dar girdėjau kaip ji mane pasiuntė. na taip, aišku, juk aš kaltas, kad gyvenimas toks suknistas. Ir puiku,man viskas gerai. Aš tiesiog šiaip einu tuo pačiu keliuku, pats nežinau kur. Pradėjau bėgti. Pavargau. Atsisėdau. Tiksliau kritau ant žolės. Prisiminiau jos žodžius. Ji nori mane palikti. Aš jai nerūpiu. Tai kokia velnio tūrėčiau grįžti pas ją.? ne, vis dėl to tūrėčiau, nes ji man rųpi. lėtai žingsniavau namo. Užėjau į Lauros kambarį. Ji tyliai dėjosi daiktus į kuprinę.
- Lik sveika, - pasakiau.
- Atsiprašau.- jos akyse buvo matyt ašaros, susivaldžiau, ne ne ne, man tikrai neberūpi.
Net nepriėjęs prie jos nuėjau pakuotis savųjų daiktų. Negalėjau. Nenoriu išvykti. Nusprendžiau pasilikti.
- Nekenčiu.! - surikau iš visų jėgu.
Nieko. Tyla. Po kelių minučių išgirdau atvažiuojant automobilį.
Pro langą žiūrėjau į iš namų išeinančią Laurą. Pasiilgsiu jos.
- Lik sveika, meile, - sušnibždėjau.
Automobilis pajudėjo, ir aš parkritau ant žamės. sedėjau atsilošęs į sieną visą vakarą, nejudėdamas. Nenorėjau nieko, tik Lauros. Nusprendžiau pajusti tai, ką jautė ji. Vakariniu autobusu nuvažiavau į miestą, klaidžiojau tamsiausiomis gatvėmis, kol suradau tai, ko man reikėjo...

Devintas įrašas. Penktoji diena.

Nemiegojau visą naktį. Girdėjau, kaip dužta lauros veidrodėlis, kaip ji kaumsčiais tranko sienas ir garsiai verkia. O aš tiesiog gulėjau plačiai atmerktomis akimis. Bijojau,kad ji vėl mane visaip išvadins. Bailys. Maždaug prieš dvi valandas verksmas nutilo. Atsikėliau ir nuėjau į vonią. Susitvarkęs ir apsirengęs išėjau į lauką. Norėjau vėl pasivaikščioti po mišką, tik aišku neėjau taip toli. Buvau ten apie valandą, vėliau prisiverčiau grįžtinamo. kaktusas (Laura) vis dar miegojo. "Aišku, po tokių narkotikų paieškų.." pagalvojau. Vos šyptelėjęs, susigėdau. Juk ji mano geriausia draugė, kuri mane palaiko. Ji vienintelė, kurimanęs klausosio. Tiesą sakant, jau nebesiklauso. Ji yra užimta savo drabais. Aišku, juk narkotikų paieška yra toks svarbus darbas.. Daug svarbesnis už mane, nevykelį. gerai, baigiu, nes man velniškai gėda. nenoriu taip galvoti, tikrai. Kol stovėjau užsisvajojęs, atsibudo Laura. pasisveikino, pakštelėjo į skruostą ir išėjo į virtuvę. Priėjau prie jos, ji atsisuko į mane :
- Lukai, prašau, nepyk dėl nakties..
- Nepykstu, bet tau reikia daugiau miegoti, kitaip bus tik blogiau. - lūdnai jai šyptelėjau.
- Bet.. Aš negaliu,aš negaliu valdytis.
- Mes ką nors sugalvosim, pažadu.
Pabučiavau ją į kaktą. ji užlipo laiptais į viršų. "Myliu ją" pagalvojau. Tiesoig.. Buvaujos pasiilgęs. Ji vėl verkė. Zuiki, neverk, prašau, tu skaudini mane, kiekviena tavo ašara degina mano odą.. Taip norėjau pasakyti jai tuos žodžius, bet tylėjau. Įkalbėjau ją išeiti į lauką, pasivaikščiojom, ji jautėsi blogai, todėl greitai grįžome namo. Ji buvo pavargusi, aišku ji bus pavargusi, ji juk negauna to, ko jai reikia. Atėjus namo, ji numigo ant sofos, atsisėdau šalia jos, apkabinau ir glosčiau jos plaukus, kol ji kietai miegojo. Padariau vakarienę ir pažadinau Kaktusą (Laurą). jipadėkojo už rūpestį, bet valgyti atsisakė. vis dėl to, įkalbėjau ją pavalgyti. dar kiek pasadėjom, ir išėjom į savo kambarius. Po pusvalandžio išgirdautylų verksmą, praėjus dar valandai, verksmas nesiliovė, bet ir žingsnių bei trankymų į sieną nebuvo girdėti. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, bet atsikėliau nuo savo lovos, ir nuėjau pas Laurą. Atsiguliau šalia, ir apkabinau ją. ji tvirčiau prie manęs prisiglaudė, ir tyliai padėkojo. Taip ir užmigau jos glėbyje.. Vienintelę naktį ramiai miegojau neatsibusdamas.