Septintas Įrašas. Trečioji diena.

Ryte atsibudęs šalia savęs išvydau Laurą. Ji vis dar miegojo, nors dažniausiai keliasi anksti. nežadinau jos. Nenorėjau žadinti. Apsirengiau ir išėjau į lauką. Šiltas vasaros vėjas man taršė plaukus ir rodos teikė gyvybės ir vilties. Nuo vaikystės mėgau vėją ir lietų. Galėdavau basas be skėčio vaikščioti lyjant tsmarkiam lietui ir pučiant šalčiausiam vėjui. Man tai patiko. O Laura nemėgo to, ir vadino mane keistu, nes tokiu oru, pasak jos žmonės sėdi namie. Atsisėdau ant švelnios žolės ir pakeliau akis į dangų. Užsimerkiau ir leidau šimtams minčių mane žudyti. Tada suskambėjo mano telefonas ir nuvijo mano mintis. Skambino... MIGLĖ.?! Mano lūpų kambučiai pasikėlė kai aš pakėliau ragėlį ir išgirdau jos balsą.
- Sveikas.
- Sveikaa, - šypsojausi kaip patenkintas katinas.
- Kaip tu.?
- Normaliai, - taip, nesakykit, pati žinau kad aš asilas, kuris negali pasakyti panelei žodžių "O TU.??"
- Ummm, - nejaukiai nutęsė ji.
- Oo... tu.?
- Neblogai, kodėl Laura neatsiliepia.?
- Ji dar miega. Migleeee.???
- Klausau.?
- Emm, tu juk niekam nesakei apie tą vakarą... - taaaaaaip Lukai, tu apsigimęs idiotas.
- Ne.. Nesijaudink, tu buvai tapkės būsenos, - ji kalbėjo tikai linksmai, - nesijaudink, niekas nesužinos ką tu veikei tame vakarėlyje, balkone.. - ji nusijuokė.
Galvojat dabar išsilydysiu ir viską jums pasakysiu.? nee, to nenoriu sakyt netgi jums. negalvokit kad daras čia atvirausiu jums, neeeeee. Nu gerai, gerai jau. Pasakysiu. Aš.. kabinau kažkokią praeivę.. Miglė gyvena pirmame aukšte labai arti šaligatvio, lengvai galėjai kalbėtis su praeiviais. O aš būdamas visiškai neblaivus išėjau į balkoną ir pradėjau kalbintį kažkokią mielą praeivę, kuri vedžiojo savo šunį.. Um.. Na gerai jau, aš kalbinau jos šunį. Taip , va toks aš esu idiotas. o Miglė kaip tik tuo metu įėjo į balkoną ir dėjo žvengt. Kadangi mūsų mokykloje mokiniai nėra linkę suprasti ir pasijuokti, susitariau su Migle, kad ji niekam nesakys, nes nenorėjau tapti patyčių objektu. Bet grįžtam prie mūsų pokalbio.
- Ech.. Tada gerai, juk mūsų nuobuodybes to nesuprastų.
- O taip.. Na gerai, aš jau einu, pasakyk Laurai kad ji man paskambintų kai atsibus, ate.
- Iki.
Atsikėliau ir gerų prisiminimų dėka laimingas nužingsniavau namo.Laura jau buvo atsikėlusi ir jau stovėjo vonioje prie veidrodžio, dažėsi.
- Tau visai nereikia dažytis, - švelniai pratariau, - net neįsivazduoji kokia tu graži, - labai labai tylaii pridūriau, vargu arji išgirdo.
- Kurgi ne, - ji kreivai šyptelėjo, - beje, labas rytas. - jos balsas tapo žvalesnis.
- Patikėk manim, aš tau nemaluoju, o brangioji, - sudainavau atsiklaupęs ant keluų, ji juokėsi, - che che che, - pamėgdžiojau ją keldamasis.
- Koks geras, - ji buvo laiminga, - bet dėja, negaliu patikėti tavimi, nes turiu veidrodį.
- Tada aš tave nunešiu kuo toliau nuo jo, kad jis tau nemeluotų, - pakėliau ją ant rankų ir išnešiau iš vonios, ji juokėsi, - štai taip, - pasakiau ir pastačiau ją ant kojų, pirmame aukšte, - o dabar.. Einam pagražinsim pasaulį tavo šypsena.
- Ech makarone, - ji mane apkabino, - myliu tave.
Žinau kad ji tai pasakė draugiškai.. Bet.. Bet mano širdis suplakė smarkaiu..
- Gerai jau, bent nuo spintos manęs neslėpk, galima aš apsirengsiu.?
- Galbūt, - pasižiūrėjau jai į akis, lyg norėčiau pasakyt kažką svarbaus, - jai tu man kai ką prižadėsi..
- Tau, bet ką.
- Prižadėk, kad nesižiūrėsi į tą melagį, - pasakiau kaip vaikas mamai ir abu pradėjom juoktis.
- Gerai, nežiūrėsiu į ta melagį sakantį tiesą, - nusišypspjo ji, ir išėjo į kambarį.
Nusprendžiau užvirti arbatos, kol ji rengsis.
- Lauraaa. - pašaukiau.
- Ką.? - atsiliepė ji.
- Tau žaliają ar juodają arbatą.???
- Žydrą, - atsiliepė ji, - turim tokios.???
- Aišku kad turim, - atsakiau žvaliau ir užplikiau jai juodosios arbatos, nes žinojau kad ji labiau mėgsta juodają.
Laura nusileido žemyn po kelių minučių, atrodė kaip visada, puikiai. jipasižiūrėjo į puodeliosu juos arbata turinį.
- Ir tu tai vadini žydra arbata.???
- O tu ką, nematai.?
- Ne, - pasakė ji naršydana po spintelę, - o kur saldainiai.??
- Padarė dingau, - paerzinau.
- Mmm, o aš jų noriu.
- Tadaam, - ištraukiau maišelį su saldainiais iš kuprinės, kuri stovėjo šalia.
- Ahaaa, norėjai juos vienas suvalgyti,- juokaudama apkaltino mane Laura.
- ne.. ne, jūs ne taip supratote, aš norėjau jus pradžiuginti , - juokiausi bandydamas padaryti kuo nekaltesnį balsą.
- Tada dalinsimės.
- Dalink, - padaviau jai maišelį.
- Du maaaaaan, - ij pasidėjo du saldainius šalia savęs, - ir vienas tau, - ji man padavė saldainį.
- Neeee, du man, ir du tau.
- O aš tikėjausi, kad tu menoki skaičiuoti.
- Dėje, bet turiu nuvilti, skaičiuoju kuo puikiausiai.
Taip linksmai papusryčiavome ir išėjome į lauką. Oras buvo puikus. Su Laura nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Ji norėjo eiti į parduotuves, nusipirkti sau ką nors. o aš užsispyriau pasivaikščioti po bilioteką. Nepagalvokit, kad esu koks nuobodybė, kuris nieko kito nedaro, tik skaito, mokosi ir pan. Visai ne, tiesiog labai mėgstu pasivaikščioti po bilioteką. Jos tyla mane ramina. Rimtai. Bibliotekoje, kuri yra netoli mano miesto, aš mintinai žinau kiekvienos knygos pavadinimą ir žinau kur ji guli. Esu perskaitęs begalę knygų. Labiasiai dėl to, kad mėgstu slampinėti tarp bibliotekos lentynų ir klausytis tylos.
Galų gale, Laura mane įkalbėjo eiti su ja. Jau po antros valandaos matavimosi, žiūrėjimo ir vaikščiojimo aš pavargau ir sudribau ant šalimais stovinčio suoliuko.
- Lukaaaaaai, stokis.
- Ne, nepriversi, - pasakiau atsidusdamas.
 - O taip, dar ir kaip priversiu, - ji šyptelėjo ir atsisėdo šalia.
- Kurgi ne, pati pavargai.
- Ne, aš nepavargau, aš tiesiog palaikau tau kompaniją, - šyptelėjo.
- mmmmm, tumet esi labai.. - mane pertraukė Lauros mobilusis. Ji pakėlė ragelį ir nusišypsojo.
- Klausau.?
Telefone išgirdau kažkokį murmesį.
- Tu rimtai čia.??? Kaip aš tavęs pasiiiiiiiiiiilgaau, - sucypė ji, kaip maža patenkinta mergaitė, - gal susitiksim, nes kai kas, - ji nusuko savo žvilgsnį į mane, - jau pavargo ir nori eiti savo reikalais, - telefone vėl kažkos murmesys, balsas buvo moteriškas, - kaip pasisekė, tai gal susitinkam.? Aš dabar netoli įėjimo, gerai laukiu, - ir ji padėjo ragelį.
Klausiamai pasižiūrėjau į ją.
- Kąąąąą.? Juk pats sakei, kad pavargai.
- Na, dėl to esu patenkintas, - išsišiepiau, - man įdomu, kas tau skambino.
- A, Miglė, ir pranešė kad ji atvažiavo pas senelę, ir labaai nori susitikti.
- Tai labai labai šaunu, - sutaršiau Laurai plaukus, - ji ryte man skambino, bet aš pamiršau tau perduoti.
- Ech tu, makarone, - ji nusišypsojo, - gerai jau,sulaukiam Milgės ir gali eiti į biblioteką.
- Tai kas.. Nelabai noriu.
- Lukaaaaai, apsispręsk, - ji pavartė akis, - tai kaip.?
- Gerai jau, einu į biblioteką, jai tu neprieš.
- Aišku aš neprieš, - ji šyptelėjo, - o štai ir Miglė, eisi su manimi jos pasitikti.
- Tai kad, gal verčiau aš jau eisiu, - nenorėjau, kam Miglė įkalbėtų mane vaikščioti su jomis.
- tai tada iki susimatymo, - ji pakštelėjo man į skruostą.
- Aha, iki, perduok linkėjimus Miglei, ir kai būsit laisvos, paskambink, ate kaktuse.
Patraukiau biobliotekos link. Ši biblioteka buvo kiek mažesnė, bet vis tiek buvo įdomu ten pasivaikščioti. Jaigu aišku nekreipti dėmesio į tai, kad bibliotekos darbuotoją akylai stebėjo mane lyg kokį vagį. Buvo kiek nejauku, bet vėliau įsiklausaiu į tylą ir užsimiršau. Skaičiau knygų aprašymus, pavadinimus ir žiūrėjau į viršelius. Mano nuotaika pakilo. Bet ne taip, kad norėtųsi juoktis, pokštauti ir pan. Buvau ramus. nuramintas ir saugus. išsirinkau vieną knygą, ir ją užsirašiau pasiėmęs. Paulo Coelho - Vienuolika minučių. Kažkada skaičiau, bet tada dar nesuprasdavau knygų. O dabar galvojau, kad įstengsiu suprasti ir pabaigti skaityti. Išėjęs iš bibliotekos patraukiau į šalimais esančią kavinę. Užsisakiau puodelį kavos ir išsiėmęs knygą, pradėjau skaityti. Ji man pasirodė ganėtinai įdomi. Ilgai skaityti negavau progos, mane pastebėjo Laura ir Miglė einančios pro šalį. Visą dianą praleidome kartu. Miglės dėka, laura pagaliau išsirinko sau nemažai daiktų. Aišku juos nešti teko man. kaip linksma gyventi, įpač kai esi vaikinas ir turi geriausią draugę, o ne draugą. Visą dianą vaikščiojome ir kalbėjomės su Migle. ji buvo gera pašnekovė, su ja buvo labai linksma, todėl susitarėm kada dar susitikti. vakare gryžome namo ir (kaip bebūtų keista) ramiai ir tyliai pavakarieniavome, o po to Laura iškarto užlipo į savo miegamajį. Žinojau, kad ji nenori, kad eičiau iš paskos, todėl likau apačioje ir atsiverčiau knygą. Kelias minutes paskaitęs, išgirdau, kad Laura rausiasi savo kiprinėje, versdama daiktus. Praignoravau tai. Po kiek laiko išgirdau traukymus į sieną. tada nusprendžiau užlipti į antrą aukštą, bet eiti ps ją vis dar nesiryžau. Ir tik išgirdęs jos kūkčiojimą, tyliau užėjau į kambarį, kuriame viskas buvo apversta, ir apkabinau ant žamės sedinčia Laurą. Ji apkabino mane ir užmigo. Paguldžiau ją į lovą ir apkamšęs pabučiavau į kaktą. prieš išeidamas dar sutvarkiau jod kambarį, kad ji atsibustų malonioje aplinkoje. Pats dar kiek paskaičiau savo miegamajame ir užmigau. Prieš tai pasakęs žodžius "Labanakt kaktuse, myliu tave".

Šeštas įrašas. Antroji diena.

Pabudęs neradau Lauros namuose. Pažiūrėjau į laikrodį. Nenuostabu kad jos nėra, jau pusė pirmos, o ji keliasi labai anksti. Paskambinau jai.
- Labas tyras, miegaliau.
- Labas rytas, kaktuse. Kur tu.?
- Aš pas Aistę, - jau visai pamiršau Aistę, su kuria kadaise labai gerai sutarėme, Jos su Laura yra labai geros draugės,- renkis greičiau, eisim maudytis.
- Bet aš tyngiuuuuuuu.
- Lukai, pabusk ir dainuok, -Laura su Aiste nusikvatojo.
- Gerai jau, gerai, beeeeet..- nutęsiau.
- Kas bet.?
- Aš alkanas, - pasiskundžiau, ir žinojau, kad Laura tikrai nusivaipė.
- O mes turim užkąsti, - išgirdau aistės balsą, - ateeeeeeeeik, praaaašom, - abi prašė kuo mielesniais balsais.
- Nu va, jau atsikėliau.
- Aha.. Tiksliau išsiritai iš lovos, -jos abi juokėsi.
- Ne, aš tikrai atsikėliau, - patikinau.
- Gerai, dabar tau teliko rengtis ir parsigauti iki Aistės namų. - jos juokėsi.
- Pasistengsiu, laukit, ate, bučiuoju abi.
- Ir mes tave, - Laura padėjo ragelį. 
Paskubom susitvarkiau lovą ir apsirengiau. Aistė gyvena netoli, vos už kelių namų. Užrakinau duris ir įsidėjau raktus į kišenę. Visai netoli Aistės namų pamačia prie kelio augančią obelį. Nusiskyniau vieną obuolį ir atsakandau. Vos atsikandęs išgirdau kažkokio vyro riksmą. Jis rėkė ant manęs, dėl obuolio nuskinto nuo jo obels. Atsisukau eiti prie Aistės namų, pamačiau ją ir Laurą  besiraitančias iš juoko. Priėjau prie jų.
- Negražu vogti Lukuti, negražu, - paerzino Aistė.
- Dar ir kaip negražu. - pritarė jai Laura.
- Bet tas obuolys toks skanus, o aš toooooooks alkanas, - padariau nekaltą veido išraišką.
- Gerai jau, dėl visko kaltas jis, - Laura pirštu parodė į obuolį. Ir vėl visi pratrūkome juoktis.
- Eem.. - nutęsė Laura, - gal jau eisime maudytis.???
- O aš rankšluostį pamiršau.. - pasakiau.
- O mes tau jį paėmėm, - laura parodė liežuvį.
Pakeliui visi Aistė paleido muziką, iri visi trys dainavome Rolling in the deep.

We could have it all
Rolling in the deep
You had my heart inside your hand
And you played it, to the beat

Merginos pasakė, kad man reikia užsirašyti į chorą. Ir tik pasakiusios, lūžo iš savo minties. Aš žemai busilenkiau ir padėkojau. Juopradėjo juoktis dar labiau, man irgi pasidarė juokinga. Taip mes penkių minučių kelią ėjome ištisas 45 minutes. Tik jos pralėkė labai greitai. išsimaudėle, suvalgėme visus sumuštinius, kuriuos sutepė Laura su Aiste ir labai ilgai dėginomės. laura pasakė, kad nori maudytis. Aistė nenorėjo keltis, tad su Laura teko eiti man. Mes nuėjome gilokai, ir Laura mane apkabino.
- Man vis sunkiau be dozės, - sukuždėjo ji man į ausį.
- Bet tu atrodai tikrai gerai, - tikinau ją.
- Taip, bet vos laukausi..
- Galjau metas namo.?
- Turbūt, bet aš nenoriu išeiti, čia gera, - ji mane vėl apkabino.
- Gal ištikrūjų einame namo.? Nenoriu kad tau būtų blogą.
- Ačiū Lukai.
Išėjome iš vandens, pagulėjome dar pusvalandį, ir Laura pasakė, kad jai skauda pilvą. Visi patraukėme namo. Prie Aistės namų, atsisveikinome su ja.
- Gaila kad nebepasimatysim, - nusiminusi pasakė Aistė, - su jumis linksma.
- Mes čia busim dar ilgai, - paguodė ją Laura.
- Bet aš mėnesiui važiuoju į stovyklą. Išvažiuoju rytoj rytre, tai kad pasimatysim tik kiitą vasarą.
- Ne, tikrai dar pasimatysi šią vasarą, - pasakiau ir šyptelėjau, - pažadam.
Visi trys apsikabinome ir mes su Laura patraukėme į savo namus.

Vos tik įžengus į namus, Laura susmuko ant sofos ir kaip man užmigo. Pabučiavau ją į kaktą ir išėjau iškrauti šlapių rankšliuosčių. Pakabinau juos, ir išėjau gaminti vakarienės. Jau beveik baigiau, kai Laura pasirodė tarpduryje. Iš jos veido išraiškos supratau, kad jai geriau. Ji išspaudė šypseną ir pauostė orą.
- Mmm, skaniai kvepia.
- Tai aišku, po vakarykščių tavo kulinarijos pamokų.
- Mat kaip, - ji plačiau nusišypsojo ir atsisėdo prie stalo, - na pažiūrėsim ko tu išmokai.
Padėjau dubenį su salotomis ir dvi lekštes su mudviejų vakariene ant stalo. Ji įsidėjo salotų į lekštę.

- Vis dėl to, pjaustyti salotas tu išmokai. - ji šelmiškai nusišypsojo.
- Yeey, - suvaidinau labai apsidžiaugusį dėl to, nors iš tiesų džiaugoiausi dėl to, kad ji čia, sėdi šalia manęs.
Valgėm aptarinėdami šią dieną. Vėliau Laura užlipo laiptais į viršų, o aš likau pasižiūrėti televizoriuas. Patogiai įsitaisiausi ant sofos, ir jau ruošiausi įsujungti televizorių, kai išgirdau Laurą verkiaunčią. Tyliai užlipau į antrą aukštą ir tylutėliai įžengiau į miegamajį. Pamačiau Laurą, susmukusią ant lovos ir verkiančią.
- Nereikia.. - tyliai sušnibždėjau, bet ji išgirdo.
- Man labai blogai, - pasakė ji, ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Tai praeis, - atsisėdau šalia jos.
- Tikuiosi. Noriu kad tai praeitų kuo greičiau, - ji apkabino mane.
Žinojau kad kasdien bus tik blogiau, bet norėdamas ją nuraminti pasakiau, kad rytoj bus geriau. Net neprisimenu kaip užmigau. Tik žinau, kad užmigau šalia jau miegančios Lauros... Nelaukdamas rytojaus, nes nenorėjau kad jai butų blogiau.

Penktas įrašas. Pirmoji diena.

Pirmoji diena prasidėjo tikrai gerai, tik atvykę, ėmėmės darbo. Tvarkėmės apie pusantros valandos. Baigus darbą, namai blizgėjo švara. Nuėjome į miegamajį, išsikrauti daiktų.
- Patikrink ar nepasiėmiau nieko.. – nusistebėjau, nejau ji taip rimtai nori mesti.?
- Gerai, jai tik tu taip nori..
Apjieškojau net smulkiausias kišenėles, ir radau tik vieną tabletę. Išmečiau ją į kriauklę ir užmiršau apie jos egzistavimą. Išsipakavome daiktus, ir griuvome ant sofos. Laura apsikabino mane, man tikrai buvo malonu. Įsijungėme televizorių, rodė kažkokią laidą, bet nė vienas iš mūsų jos nežiūrėjo. Kalbėjomės apie viską, ką patyrėme. Aš raminau kaktusą, nes pakeisti gyvenima, esant nuo kažko priklausomai yra tikrai nelengva. Vakarėjant autobusu nuvažiavome į miestelį apsipirkti. Mintinai mokėjau autobusų tvarkaraštį, todėl žinojau, kada galėsime grįžti atgal. Taigi nusipirkome maisto ir labaaai daug šokolado. Tai tūrėtu padėti Laurai.. Bent jau taip skaitėme su ja internete. Mums reikėjo išbandyti viską. Buvome pasirengę kovoti tiek, kiek reikės. Bent jau tą, pirmają dieną. Grįžome namo gana anksti. Pusę vienuolikos abu jau darbavomės virtuvėje. Aš pjausčiau salotas, o kaktusas (jai pamiršot, taip vaidinu Laurą) tuo metu kepė žuvį ir vis laidė pastabas apie mano pjovimą(aišku juokais). Jos manymu pjoviau per storai, o vėliau per plonai ir nė karto nepjoviau bent jau gerai. Galiausiai juokais mečiau porą į dubenį salotoms ir pasakiau, kad salotos paruoštos. Ji nusijuokė (kaip buvau pasiilgęs juos nuostabaus juoko) ir pasakė, kad savo salotas valgysiu pats.
- Neeeeee ne ne ne ne, - pratesiau pirmajį „ne“, kitus pasakiau labai gereitai, abu šypsojomės, - nesuvalgysiu tiek vienas. Padėėėėėėėėėėėėk, - nutaisiau kuo mielesnę veido išraišką, - juk tam ir yra geriausi draugai..
- Tai, jie yra tam, kad padėti, bet aš juk negaliu atinti iš tavęs tavo „skaniūjų“ salotų, - ji pasiėmė pora, ir juo pamosavo, - mane užgrauš sąžinė, jai taip padarysiu. – ji padavėl man porą.
- o mane vaikystėje mokė dalintis, - vėl grįžau prie pjaustymo, - beje, SALOTOS, - pabrėžiau šį žodį, ji palingavo galvą ir nusiojuokė, - yraaaa... eeem, - įsidėjau truputį salotų sau į burną, - yra labai skanios, - pasakiau kramtydamas.
Ji juokėsi, šypsojosi, ir juokavo.. Buvo gera, bet prisiminėme jos žuvį.
- oooooi, - ji vėl užsiėmė žuvimi, - tuoj liksim be vakarienės..- aš prunkštelėjau.
- O kaip gi kitaip, su tokia šeimininke, - abu nusivaipėm tuo pačiu metu, ir tai labai prajuokino, - imk pavyzdį iš manęs, matai, mano salotos tai nesvyla.
- ach taaaip, - ji tikrai juokėsi, - tai gal suberkime tavo salotas į keptuvę, ką manai.?
Ji šelmiškai šypsojosi. Kai galiausiai atsisėdom prie stalo vakarieniauti, laikrodžiai jau rodė vienuoliktą. Abu buvome pavargę, ir pasišnekėję maždaug iki dvyliktos atsigulėme miegoti..

Ketvirtas įrašas

Ji giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti savo istoriją:
- Viskas prasidėjo praeitą vasarą, susipažinau su Edgaru. Mes pažįstami beveik metus, todėl klasėje jis man skyrė daugiausiai dėmesio. Kai pradėjau vartoti kvaišalus, pažinojau jį jau mėnesį. Po pusės mėnesio mirė tėvas, - pastebėjau ašaras jos akyse, - ir visi, tame tarpe ir tu, tikėjo kad aš pasikėičiau būtent dėl to, bet ištikrūjų aš pasikeičiau dėl padidintos kvaišalų dozės... Mama buvo per daug prislėgta tėvo mirtimi, kad pastebėtu tai, kad aš išeinu iš namų naktimis... Kai pradėjau.. buvau įsitikinusi, kad užteks jėgų mesti, bet aš neįstengiau. Kas kartą vartojau vis stipresnius kvaišalus, todėl dabar esu beviltiška. Jau beveik susitaikiau su mintimi, kad nebemesiu. Naktimis galvoju apie tai, kas neįvyks. Apie tai, kaip mes nelaikysime egzaminų kartu, apie tai, kaip aš neįsimylėsiu ir.. Apie tai kaip nepadarysiu ko nors laimingu..
Netikėjau ja, ji juokauja, to negali būti, ji nėra narkomanė, ji vis dar laimingai gyvena savo gyvenima. Kitaip negali būti.. Noriu apkabinti ją, paguosti. Ji atrodo tokia trapi, sedėdama ir savo vaikiškomis akimiš žiūrėdama į mane.. Ji nuleidžia akis, ir mano noras ją apkabinti dingsta. Dabar tenoriu būt vienas ir bukai spoksoti į vieną tašką, lyg nuošaly laukdamas, kol viskas praeis.. Bet aš žinau kad nepraeis, ir tūrėčiau padėti Laurai, ji juk man visada padeda. Bet bijau, kad ji nenori mano pagalbos. Tai tylėdami sėdim keles minutes, kol Laura nepaprašo jos palydėti namo. Tylėdami prieiname jos namus, ir aš apkabinu ją. Negrįžtu namo, einu į parką, atsilošiu į medžio kamieną ir žiūriu į dangų. Įkvepiu šviežio pavasario oro.. Po savaitės su puse jau vasaros atostogos.. Nebereikės anksti keltis ir kalti chemiją ar fiziką. Bet, pamokos yra toligražu  ne svarbiausi mano rūpesčiai, aš velniškai noriu padėti draugei, bet nežinau kaip. Grįžau namo, ir parašiau Laurai. Viskas kaip anksčiau. Kitos dienos ryte, einant į mokyklą, ji prižadėjo vartoti kiek įstengs mažiau.. Taip diena po dienos, aš vėl pajutau seniai pamirštą laimę. Ir štai, pirmoji vasaros atostogų diena, mes su Laura, jau žinome, ką darysime bent jau pusę vasaros.. Taigi ilgai nelaukę kraunamės daiktus.. Mama nieko prieš, kad mes vykstame į seną mūsų namelį užmiestyje, kuris mums atiteko po senelės mirties. Pasitinku Laurą, ir abu laukiame mano brolio Vido, kuris pažadėjo nuvežti mus iki to namelio. Mūsų nuotaika gera.. Bent jau kol kas.. Mes abu puikiai žinome, kad bus nelengva.. Laukdami Vido, kalbamės apie raugus, bet nei vienas nė žodžiu neužsimename apie Edgarą. Kai atvažiouja Vidas, sėdame į automobilį, ir tylėdami važiuojame ten, kur Laura tūrėtų pradėti naują gyvenimą... Štai, mes jau vietoje. Išlipam iš automobilio, ir pasiėmę lagaminus (žinojome, kad reikės nemažai rūbų) padėkojome ir atsisveikinome su Vidu. Atrakinau duris, ir mes įžengėme į vidų.. Taip, neprošal būtų pasitvarkyti, pagalvojau. Pirmają  dieną susitvarkėme ir išsikrovėme daiktus. Laura lengvai ištverė pirmają dieną  be svaigalų.. Bet tai tik pirma diena, ir ji vartojo vakar..