Tryliktas įrašas.

Kai atsibudau, Lauros šalia neradau. Tikriausiai tai tebuvo hero haliucinacijos. . Bet, kas gi tada mane atvedė namo.? Ne, tai tikrai buvo Laura, aš žinau. galbūt ji tiesiog trumpam išėjo. Apėjau visus namo kambarius, bet Lauros ten nebuvo. O gal ji lauke.? Bet ir ten aš jos neradau. Gal greičiausiai išėjo kažkur toliau, ji tikrai nepaliko manęs. Laukiau pusę dienos. Ji taip ir nepasirodė. Supratęs, kad ji išėjo, surinkau Miglės numerį. Susitarėm susitikti ir eiti į miestelį. Su ja keik pasikalbėjom, ji kiek užpyko, nes pastebėjusi, kad esu neišsimiegojęs, išklausinėjo apie viską, ką tik galėjo, ir padarė išvadą, kad aš buvau vakarėlyje.
- Tu tiesiog Šerlokas Holmsas, Migle.
- Tu tiesiog pats didžiausias melagis. Lukai.
- Ačiū, žinau, - žaviai jai nusišypsojau.
- Myliu tave, - atsakė ji, ir žpažiūrėjo man į akis.
Nežinojau ką sakyti, nenorėjau jai sakyti, ką myliu ją, todėl tiesiog pabučiavau ją. Atsitraukusi ji nusišypsojo. Jos akys spindėjo, ir iš išvaizdos, galėjai pamanyti, kad ji pati laimingiasia panelė pasaulyje.
Ilgai vaikščiojom po miesto parką, laikiau jos ranką. Ir žinot ką.? Daigiau nebebus tų sąžinės graužimų. NE NE NE. Ir jai sutiksiu Laurą, man ji neberūpės. Tiesiog noriu, kad Miglė būtų laiminga.
Aišku, neatsisakysiu kelių dozių ar geros nakties su ddraugais, bet pasistebgsiu, kad Miglė to nežinotų.
Apie vienuoliktą Miglė pasakė, kad jai reikia namo, aš ją palydėjau iki stoties ir pasakiau, kad turiu reikalų. Ji nepatikliai pažiūrėjo į mane, bet atsisveikindama pabučiavo ir p;asakė kad myli:
- Aš irgi tave , - smūgis į širdį.
Bet nieko, iškentėsiu, priprasiu, aš juk vaikinas o ne jautri panelė.
Kai palydėjau Miglę, patraukiau jau kiek pažįstamomis siauromi gatvėmis, pilnomis narkomanų ir girtuoklių. Susiradau vaikiną, kuris Dovio žodžiais gali parduoti dozę. Šį kartą įsileidau didesnę dozę. Apsunko galūnės, o pats jaučiausi laimingas kaip niekada. Jaui net nevažioavau namo tam, kad susileisti hero. Susileidau jo čia - gatvėje. Ir man tai visiškai nerūpėjo. Pasaulis atrodė keistokas, o aš lėtai ėjau galvėmis, vėliau žvyrkeliu iki savo namelio. Kai priėjau prie namų, jau švito, taigi ėjau ilgai ir su pauzėmi, ir px, tiesiog jaučiauui gerai, ir man viskas gerai, ok.?

Dvyliktas įrašas. Tu visada grįžti.

- Labas rytas, - švelniai pasisveikino Miglė.
- Labas, - žiūrėjau į ją ir bandžiau prisimint, ko prisidirbau.
- Myliu.
- Aš irgi tave, - pasakiau dar nesusigaudęs.
Ji mane pabučiavo ir išėjo. Gulėjau ir leidau prisiminimams plaukti į mano išdavikišką protą. Koks aš šiknius, o ir dabar tik ką pasakiau Miglei, kad myliu ją. Prisidirbai, Lukai. Trenkiau delnu sau per kaktą. Aš juk visiškai nemyliu Miglės. bet ir skaudinti jos negaliu, ji man yra labai brangi draugė..  Teks meluot.. Nes nenoriu netekt jos. Gal ir myliu ją, ji juk visada yra šalia, palaiko ir supranta. Jai dabar nemyliu, tai pamilsiu. Tikrai, pažadu.Greit apsirengęs nusileidau laiptais žemyn, kur manęs jau laukė Miglė su puodeliu kavos savo trapiose rankose. Pasiėmiau savajį puodelį kavos ir kartu vaikščiojome po kiemą kalbėdami apie viską, kas tik atėjo į galvą. Daug ką jai pasakiau, taigi, dabar turiu mažiau paslapčių. Po valandėlės Miglė mane pabučiavo į skruostą ir pasakė, kad jai jau reikia eiti. aš daug maž susitvarkiau namus ir pasidėjęs knygą į kuprinę pėsčiom išėjau į miestelį. Tik pasiekęs pirmąsias parduotuves nusipirkau mineralinio vandens ir pratęsiau kelionę bibliotekos link. Ten apie valandą klaidžiojau tarp lentynų įsimindamas kiekvienos į akį kritusios knygos pavadinimą ir vietą. Tik įšėjęs iš bibliotekos išgirdau skambant savo telefoną. Skambino.. DOVIS.? Susidomėlęs pakėliau ragelį :
- Klausau.?
- Labas Lukai, kaip tu.?
- Aš tai puikiai, kažko reikia.?
- Lyg ir ne, tik tavęs šįvakar 22:00 valandą pas mane, ateisi.?
- Kam aš ten.?
- Lukai, nejau tu rimtai toks atsilikęs, rengiu kažką panašaus į plotą, tai kaip.?
- uum. . greičiausiai būsiu. - pasakiau žinodamas, kad tikrai būsiu.
- Nagi, bus kai kas stipresnio nei tai, ką vartoji tu. .
- gerai jau, tikrai būsiu.
- laukiu, iki.
- Aha.
Visą dieną grįžęs namo praleidau su Migle, vakare apie 21:00 pasakiau jai, kad esu pavargęsir noriu miego, atsisveikinom ir likau vienas.
 Esu išdavikas, kaka, ir dar vienas Dievas težinos kas bet aš labai labaaaaaaaaaai noriu eiti pas Luką, o Milglė greičiausiai nenorės eiti, o ir manęs vieno neleis. Taigiii, lygiai dešimtą valadną stovėjau prie Luko buto durų. Man atidarė kažkos vaikinas. Jis man atrodė kažkur matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti kur. skambėjo tobulaaa muziika. Ir šiaip viskas buvo tobula. Stovėjau lauke gerdamas alų ir kalbėjausi su keliais žmonėmis, kol pajutau, kaip kažkas palietė mano petį, ir pašaukė vardu. Pažįstamas balsas. Atsisukau. Lura. Manop Laura stovėjo priešais mane ir šypsojosi man. Pasisveikinau ir greitai pasišalinau iš tos vietos. Prisidėjau prie kelių žmonių, kurie buvo jau gerokai apsiuostę. kelis kartus įkvėpiau baltų miltelių į savo organizmą, kai heroinas pradėjo veikti, atsipalaidavau, užplūdo laimės banga. sedėjau ir žvengiau su kitais, ir visiškai nerūpėjo, kad aš jų visiškai nepažįstu. Vėliau kažkaip atsidūriau prie laiptų, apsikabinęs kažkokią nepažįstamą merginą. bandėm lipt laiptais aukštyn, bet tik pakėlę koją pradėdavome juoktis, todėl lipti sekėsi ne per geriausiai. Galų gale pasidavėm, susverdėjau ir atsisėdau ant antro laiptelio, po minutės prie manęs prisėdo ta panelė,. ir mes vėl predėjome juoktis. Kas buvo toliau aš nelabai ir pamenu, protas grįžo, kai mes su Laura ėjom namo. Ji mane paguldė į lovą ir palinkėjo labos nakties. Jau uždarant duris, pašaukiau ją :
- Kas.? - švelniai paklausė ji.
- Neišeik, prašau.
- Tu turi panelę, Lukai, - jos balse girdėjosi nusivylimo kartelis, bet ji bent jau priėjo prie manęs arčiau.
Kadangi mano protas dar mažai ką tesuvokė, aš sverdėdanas atsistojau, ir pabučiavau ją.
- Tave. - sušnibždėjau jai į ausį.
- Tu apsvaigęs, - ji švelniai stumtelėjo mane nuo savęs.

Neneigiau, tiesiog paėmiau jau ranką, ir atsisėdęs ant lovos krašto, trūktelėjau, kad ir ji atsisėstų šalia. Užmigom kartu. Jaučiausi gerai, tik ne dėl heroino, o dėl to, kad Laura vėl šalia.
Prieš užmigdama Laura, gal labiau nakčiai, nei man sušnibždėjo :
- Vis dėl to grįžau.
- Tikėjau kas grįši, - atsakiau jau taip pat pašnibždom.

Vienuoliktas įrašas. Be jos viskas kitaip..

Labas. - išgirdau seniai girdėtą balsą.
- Aha, - nerūpestingai atsakiau.
- Tai Laura vis dėl to padarė įtakos.? - nusijuokė balsas.
- Ne, pats sprendžiu. - nervingai atsakiau. - Dovi, gal tiesiok duok dozę ir baigta.?
- Ne, man įdomu kas atsitiko mūsų šauniajam Lukui. - dovydas šaipėsi, negalėjau pakęst tokio jo tono.
- Nieko, - atkirtau, - dozę. - Pasakiau jau ramiau.
Atidaviau jam pinigus, pasiėmiau maišelį su tais nprakeiktais nuodais ir išėjau.
 - Žiūrėk nepriprask, - dar girdėjau besišaipant Dovį.
ne, Dovis nėra narkomanas, jis tik parduoda narkotikus. Jis yra ŠIKNIUS. Su juo negaliu bendrauti. Jis mane erzina. bet tingiu pasakoti apie jį. Grįžęs namo, ilgai žiūrėjau į baltus miltelius. nenutuokiuu, kam man jie. Neliečiau jų, išėjau į lauką. Tamsu. Viską atiduočiau, kad galėčiau dabar nusišypsoti Laurai. Nieko nepadarysi, grįžau namo, šaukiau iš visų jėgų. Nesvarbu. vis tiek niekas negirdi. Norėjau išmesti tuos balrus miltelius, bet apsigalvojau, pirmą kartą vartojau narkotikus. Jausmai atbuko. Žinojau, kad norėsiu vėl pajausti tai, ką jaučiu dabar. Niekas neberūpi, net Laura. Norėjau kažko daugiau, nei draugystė, o likom niekuo. Šūdas. Nenoriu taip. taip ir užmigau, prisimindamas geriausią draugę, kuriai aš esu niekas...
Ryte atsikėlęs negalėjau patikėti, kad vakar taip elgiausi. pasižiūrėjau į telefo ekraną. Tikėjausi, kad skambino Laura. bet ne, tik nuo mamos 5 sms. Visos su panašiu turiniu "paskambink, kai atsibusi". O, ji dar ir skambino man, DEŠIMT KARTŲ. Paskambinau jai. Ji pakėlė akimirksniu :
- Labas brangusis, kodėl vakar nekėlei.? Kas nutiko.? Kodėl Laura grįžo, o tu likai.? Jūs susipykot.? Nori grįžti namo.? Man tave pasiimti.?
- labas rytas mama, atsiprašau, anksti užmigau, ne, nenoriu grįžti, niueko nenutiko, ji tieiog išvažiavo.
- Tau negerai, mielasis.?
- Man viskas puiku, mam. Tiesiog noriu pasilikti čia. Ačiū.
- gerai, kaip nori, bet man gali viską papasakoti.
- mam, nepyk, bet negaliu kalbėti, vėliau parašysiu, gerai.?
- Lauksiu, ate Luk..
mečiau ragelį. Kaip ji mane užknisa. mėšlas, vėl gėda dėl savo minčių, juk ji tik rūpinasi manimi. Norėjau jai paskambinti, bet susilaikiau. Susitvarkiau namus, ir išsiruošiau į miestą. Apie dvi valandas vaiksčiojau po biblioteką, maždaug po pirmojo pusvalandžio bibliotekos darbuotoja pradėjo mane stadėti. Išpradžių buvo nesvarbu, vėliau jos stabėjimas įgrįso, išėjau. Užėjau į parduotuvę, nusipirkau daug alaus. Nežinau kam man juo tiek, tiesiog taip norėjau. vėliau ėjau tamsia gatve, susiradau Dovį.:
- Oooo, sveikas drauge.
- Laba.
- Pradedam priprast.?
- turi tiesiog žolės.?
- Aišku kad turiu, tik ne čia.
- Palauksiu.
- Kaip nori.
- Kur kas vakarą vaikštai.? - paklausiau, nesuprasdamas, kodėl klausiiu.
- Reikalai Lukuti.
- Gerai, kaip nori, tai ilgai laukti.?
-  Minutę, - tai pasakęs užėjo į daugiabučio laiptinę, po penkių minučių grįžo, - vis dėl to kaip gerai, kai gyveni pirmam aukšte.
- Aha, tai kiek.?
 - Tūrėkis.
nustebau. Keistas jis. Įdomu, iš kur toks dosnumas. atėjęs namo pasileidau muziką visu garsu, nešinas alaus buteliais ir žolės paketėliu, sugriuvau apie sienos, atsilošiau, prisigėriau, pamenu, kad rūkiau. Paskambinau Miglei. Jis vis das buvo pas senelę, ir sutiko ateiti. Sukosi galva, nepajėgiau net butelių išmesti. Suskambo durų skambutis, šiaip taip nusvyravau atidaryti durų.
- sveika. - pasisveikinau.
- Um.. Labas Lukai, - ji jautėsi nejaukiau dėl tokios mano būsenos, matosi.
- Užeik.
- tu įsitikinęs,kad tau netrugdysiu.?
- Aišku kad ne, nagi, užeik.
Kai ji peržengė slenkstį, ji stovėjo labai arti manęs. Nenusilaikiau, ir pabičiavau ją, ji man atsakė tuo pačiu. kai atsitraukiau nuo jos, ji į mane žiūrėjoklausiamu žvilgsniu.
- Myliu tave, - sumelavau jai.
- Lukai, tu tikrai girtas. - liūdnai pasakė jis.
- Ne, aš blaivas, tik miegoti noriu.
- Tai gal aš tikrai eisiu, rytoj išsimiegosi ir susitiksim.. - ji jau norėjo eiti, bet aš susvirdulavau ir vos nenugriuvau.
- bet aš nenoriu miegoti ant grindų, - ji šyptelėjo, - Migleeeeeeee.
- Ką Lukai.? Gerai, galiu palydėti tave iki tavo kambariu, - jkos liūdna šypsena mane žudė iš vidaus.
 Ji Prilaikė mane, kopiant laptais, ir kartu su manim nusvirduliavo į mano kambarį, paguldė mane ant lovos. nenorėjau vėl likti vienas, pabučiavau ją, paguldžiau šalia savęs. ji atsakinėjo į mane bučinius. Buvo gera, bet ji atsitraukė.
- Man tikrai rekia eiti namo, lukai.
- Aš tave myliu. - sušnabždėjau jai prie pat ausies ir bučiavau jos kaklą.
Suveikė, ji pasiliko. " iš aš tave myliu" išgirdau jos balsą. Negalvojau, kaip jausiuos rytoj, galvojau apie tai, ką darau dabar, ir man tai visai tiko.

Dešimtas įrašas. Šeštoji diena.

Atsibudęs visą rytą žiūrėjau į miegančią Laurą. Mieganti ji atrodė labai trapi.. Pažeidžiama. O juk ji tokia ir yra. myliu ją, ir ne kaip draugę. Myliu, ir nieko čia nepakeisi. Myliu tyliai ir stipriai. kol žiūrėjau į ją, ji atmerkė akis ir nusišypsojo. Atsikėlė iš lovos ir surišo plaukus į uodegytę. Net susitaršiusi ir mieguista ji atrodė kaip angelas. Mažas ir juokingas angelas. Aš užsimerkiau, ir tumpam numigau, girdėjau kaip ji išeina iš kambario. Atsibudęs išgirdau, kaip ji su kažkuo kalba telefonu. Priėjau prie durų, girdėjau pokalbio nuotrupas.:
- taip.. Nepyk mielasis.. Tu juk.. Ne.. Tiesiog pasiimk mane.. Prašau.. Aš čia nebegaliu likti..
Nebenorėjau daugiau klausytis, ir taip viskas aišku, įėjau į kambary, ji metė ragelį. Šypsojausi jai. Išėjau iš namų. Neberūpi. Ką tik atėjusi laimė išėjo. Dėl manęs, gali ir nebeateiti. Kiek paėjėjęs, girdėjau Lauros šūksnį. Atsisukau. Ji prašė grįžtį,. Nusisukau. Ėjau toliau. Dar girdėjau kaip ji mane pasiuntė. na taip, aišku, juk aš kaltas, kad gyvenimas toks suknistas. Ir puiku,man viskas gerai. Aš tiesiog šiaip einu tuo pačiu keliuku, pats nežinau kur. Pradėjau bėgti. Pavargau. Atsisėdau. Tiksliau kritau ant žolės. Prisiminiau jos žodžius. Ji nori mane palikti. Aš jai nerūpiu. Tai kokia velnio tūrėčiau grįžti pas ją.? ne, vis dėl to tūrėčiau, nes ji man rųpi. lėtai žingsniavau namo. Užėjau į Lauros kambarį. Ji tyliai dėjosi daiktus į kuprinę.
- Lik sveika, - pasakiau.
- Atsiprašau.- jos akyse buvo matyt ašaros, susivaldžiau, ne ne ne, man tikrai neberūpi.
Net nepriėjęs prie jos nuėjau pakuotis savųjų daiktų. Negalėjau. Nenoriu išvykti. Nusprendžiau pasilikti.
- Nekenčiu.! - surikau iš visų jėgu.
Nieko. Tyla. Po kelių minučių išgirdau atvažiuojant automobilį.
Pro langą žiūrėjau į iš namų išeinančią Laurą. Pasiilgsiu jos.
- Lik sveika, meile, - sušnibždėjau.
Automobilis pajudėjo, ir aš parkritau ant žamės. sedėjau atsilošęs į sieną visą vakarą, nejudėdamas. Nenorėjau nieko, tik Lauros. Nusprendžiau pajusti tai, ką jautė ji. Vakariniu autobusu nuvažiavau į miestą, klaidžiojau tamsiausiomis gatvėmis, kol suradau tai, ko man reikėjo...

Devintas įrašas. Penktoji diena.

Nemiegojau visą naktį. Girdėjau, kaip dužta lauros veidrodėlis, kaip ji kaumsčiais tranko sienas ir garsiai verkia. O aš tiesiog gulėjau plačiai atmerktomis akimis. Bijojau,kad ji vėl mane visaip išvadins. Bailys. Maždaug prieš dvi valandas verksmas nutilo. Atsikėliau ir nuėjau į vonią. Susitvarkęs ir apsirengęs išėjau į lauką. Norėjau vėl pasivaikščioti po mišką, tik aišku neėjau taip toli. Buvau ten apie valandą, vėliau prisiverčiau grįžtinamo. kaktusas (Laura) vis dar miegojo. "Aišku, po tokių narkotikų paieškų.." pagalvojau. Vos šyptelėjęs, susigėdau. Juk ji mano geriausia draugė, kuri mane palaiko. Ji vienintelė, kurimanęs klausosio. Tiesą sakant, jau nebesiklauso. Ji yra užimta savo drabais. Aišku, juk narkotikų paieška yra toks svarbus darbas.. Daug svarbesnis už mane, nevykelį. gerai, baigiu, nes man velniškai gėda. nenoriu taip galvoti, tikrai. Kol stovėjau užsisvajojęs, atsibudo Laura. pasisveikino, pakštelėjo į skruostą ir išėjo į virtuvę. Priėjau prie jos, ji atsisuko į mane :
- Lukai, prašau, nepyk dėl nakties..
- Nepykstu, bet tau reikia daugiau miegoti, kitaip bus tik blogiau. - lūdnai jai šyptelėjau.
- Bet.. Aš negaliu,aš negaliu valdytis.
- Mes ką nors sugalvosim, pažadu.
Pabučiavau ją į kaktą. ji užlipo laiptais į viršų. "Myliu ją" pagalvojau. Tiesoig.. Buvaujos pasiilgęs. Ji vėl verkė. Zuiki, neverk, prašau, tu skaudini mane, kiekviena tavo ašara degina mano odą.. Taip norėjau pasakyti jai tuos žodžius, bet tylėjau. Įkalbėjau ją išeiti į lauką, pasivaikščiojom, ji jautėsi blogai, todėl greitai grįžome namo. Ji buvo pavargusi, aišku ji bus pavargusi, ji juk negauna to, ko jai reikia. Atėjus namo, ji numigo ant sofos, atsisėdau šalia jos, apkabinau ir glosčiau jos plaukus, kol ji kietai miegojo. Padariau vakarienę ir pažadinau Kaktusą (Laurą). jipadėkojo už rūpestį, bet valgyti atsisakė. vis dėl to, įkalbėjau ją pavalgyti. dar kiek pasadėjom, ir išėjom į savo kambarius. Po pusvalandžio išgirdautylų verksmą, praėjus dar valandai, verksmas nesiliovė, bet ir žingsnių bei trankymų į sieną nebuvo girdėti. Nežinau, kodėl taip pasielgiau, bet atsikėliau nuo savo lovos, ir nuėjau pas Laurą. Atsiguliau šalia, ir apkabinau ją. ji tvirčiau prie manęs prisiglaudė, ir tyliai padėkojo. Taip ir užmigau jos glėbyje.. Vienintelę naktį ramiai miegojau neatsibusdamas.

Aštuntas įrašas. Ketvirtoji diena.

Atsibundu. Užeinu į Lauros miegamajį. Visi daiktai išmėtyti, Laura miega ant grindų, atsirėmusi į sieną. sutvarkau jos lovą, paguldau ją ir apkloju. Sutvarkiau visą tą betvarkę ir išėjau į lauką. Sekundei pagalvojau "idiotė.." bet vėliau susigėdau tokios minties. Ji juk myli mane, ir visada palaiko. Oras bjaurus, išsitraukiuausinuką ir pasileidžiu Loc - Dog. Seniai nesiklausiau jo dainų. O dabar aš kaip tik tokios nuotaikos. nekenčiu visų. Net nežinau, kodėl visų, tiesiog nekenčiu VISŲ ir tiek. Grįžau į namus. Laura dar miegojo. Šiandien nebebuvo kaip vakar vakare. Nenoriu sakyti "myliu tave kaktuse". Neišsimiegojau, nes sapnavau košmarą. Kaskart kai atsibudęs nvėl užmigdavau,sapnuodavau tą patį sapną.. Nebenoriu nakties. Diena. Matyt buvau numigęs, nes kai atsimerkiau, girdėjau verksmą iš Lauros kambario. Užėjau. Ji verkė. Pradėjo rėkt ant manęs. Rėkė, kad aš ją skaudinu. Kad ji manęs nekančia. Kad aš nevykelis. Nieko nesuprantantis mažius. Tylėjau, žiūrėjau į ją. Akyse nuostaba. Žinojau tai. Priėjau ir apkabinau ją. Vis dar tylėjau. Ji pasimuistė, bet nurimo, dabar tik kūkčiojo. padučiavau jos plaukus ir išėjau. Žinojau, kad negaliu jos palikti vienos, bet išbėgau iš namų. Bėgau kažkokiu takeliu prie miško. Kažkas skambino. Puiku, apie 20 min. bėgau su muzika. bėgau ilgai,gal tris valandas. bet sustojimų. Nežinojau kur bėgu. Dabar buvau miške, užkliuvau už kažkokio pagalio ir nukritau. Taip, puiku, aš tikrai esu puikus bėgikas. Mažvaikis. nekenčiausavęs už tai. Aš pabėgau nuo Lauros, nes esu silpnas. O, puiku. O dabartinė mano padėtis.. PUIKI. Velnias žino kurs, be ryšio, pasiklydęs, pavargęs. Spėju, išprotėjęs. Nežinau kodėl, sustojau, nebeėjau. Pastovėjau ir surikau :
- Aš laimingas, aišku.?!
garsas nuaidėjo toli miške. Melas. Kaip visada. Esu per silpnas,kad sakyčiau tiesą. Nusprendžiau eiti į tą pusę, iš kurios atėjau. Nes kiek pamenu,ėjau tiesiai. bet, aš nieko nepamenu. Susmukau ant minkštų samanų, atsiguliau. Užsimerkiau. gera. Čia nėra pasaulio. Nėra melo ir gyvenimo. Tik raminanti tyla. Vos neužmigau, todėl atsistojau, ir ėjau toliau. O, puiku, jau matau keliuką. tik išėjau ant keliuko,supratau,kad neiėškojau jo, tiesiog ėjau, nes žinojau, kad turiu pasirūpinti Laura. Atsiprašyti jos. Atėjau namo vėlai.jau buvo sutemę. Kvepėjo maistu.Užėjau, pasižiūrėjauį Laurą. :
- atsiprašau, - tyliai pasakė ji.
- ne, tai tu atleisk, netūrėjautavęs palikti.
Toliau tylėdami valgėme. Ir tikkai jaustojausi, Laura pasakė, :
- aš jaudinausi dėl tavęs.. Prašau, niekada daugiau neišeik.
- Vis tiek kada nosr išeisiu.
- Tada lik kiek galima ilgiau.
- Pažadu.
Ir išėjau. negalėjau užmigti, labai ilgai gulėjaulovoje, ir žinojau, kad už sienos Laura. norėjau nueiti pas ją, bet nesiryžau. Taip ir užmigau,su mintim, kad noriu prie jos prisiglausti.

Septintas Įrašas. Trečioji diena.

Ryte atsibudęs šalia savęs išvydau Laurą. Ji vis dar miegojo, nors dažniausiai keliasi anksti. nežadinau jos. Nenorėjau žadinti. Apsirengiau ir išėjau į lauką. Šiltas vasaros vėjas man taršė plaukus ir rodos teikė gyvybės ir vilties. Nuo vaikystės mėgau vėją ir lietų. Galėdavau basas be skėčio vaikščioti lyjant tsmarkiam lietui ir pučiant šalčiausiam vėjui. Man tai patiko. O Laura nemėgo to, ir vadino mane keistu, nes tokiu oru, pasak jos žmonės sėdi namie. Atsisėdau ant švelnios žolės ir pakeliau akis į dangų. Užsimerkiau ir leidau šimtams minčių mane žudyti. Tada suskambėjo mano telefonas ir nuvijo mano mintis. Skambino... MIGLĖ.?! Mano lūpų kambučiai pasikėlė kai aš pakėliau ragėlį ir išgirdau jos balsą.
- Sveikas.
- Sveikaa, - šypsojausi kaip patenkintas katinas.
- Kaip tu.?
- Normaliai, - taip, nesakykit, pati žinau kad aš asilas, kuris negali pasakyti panelei žodžių "O TU.??"
- Ummm, - nejaukiai nutęsė ji.
- Oo... tu.?
- Neblogai, kodėl Laura neatsiliepia.?
- Ji dar miega. Migleeee.???
- Klausau.?
- Emm, tu juk niekam nesakei apie tą vakarą... - taaaaaaip Lukai, tu apsigimęs idiotas.
- Ne.. Nesijaudink, tu buvai tapkės būsenos, - ji kalbėjo tikai linksmai, - nesijaudink, niekas nesužinos ką tu veikei tame vakarėlyje, balkone.. - ji nusijuokė.
Galvojat dabar išsilydysiu ir viską jums pasakysiu.? nee, to nenoriu sakyt netgi jums. negalvokit kad daras čia atvirausiu jums, neeeeee. Nu gerai, gerai jau. Pasakysiu. Aš.. kabinau kažkokią praeivę.. Miglė gyvena pirmame aukšte labai arti šaligatvio, lengvai galėjai kalbėtis su praeiviais. O aš būdamas visiškai neblaivus išėjau į balkoną ir pradėjau kalbintį kažkokią mielą praeivę, kuri vedžiojo savo šunį.. Um.. Na gerai jau, aš kalbinau jos šunį. Taip , va toks aš esu idiotas. o Miglė kaip tik tuo metu įėjo į balkoną ir dėjo žvengt. Kadangi mūsų mokykloje mokiniai nėra linkę suprasti ir pasijuokti, susitariau su Migle, kad ji niekam nesakys, nes nenorėjau tapti patyčių objektu. Bet grįžtam prie mūsų pokalbio.
- Ech.. Tada gerai, juk mūsų nuobuodybes to nesuprastų.
- O taip.. Na gerai, aš jau einu, pasakyk Laurai kad ji man paskambintų kai atsibus, ate.
- Iki.
Atsikėliau ir gerų prisiminimų dėka laimingas nužingsniavau namo.Laura jau buvo atsikėlusi ir jau stovėjo vonioje prie veidrodžio, dažėsi.
- Tau visai nereikia dažytis, - švelniai pratariau, - net neįsivazduoji kokia tu graži, - labai labai tylaii pridūriau, vargu arji išgirdo.
- Kurgi ne, - ji kreivai šyptelėjo, - beje, labas rytas. - jos balsas tapo žvalesnis.
- Patikėk manim, aš tau nemaluoju, o brangioji, - sudainavau atsiklaupęs ant keluų, ji juokėsi, - che che che, - pamėgdžiojau ją keldamasis.
- Koks geras, - ji buvo laiminga, - bet dėja, negaliu patikėti tavimi, nes turiu veidrodį.
- Tada aš tave nunešiu kuo toliau nuo jo, kad jis tau nemeluotų, - pakėliau ją ant rankų ir išnešiau iš vonios, ji juokėsi, - štai taip, - pasakiau ir pastačiau ją ant kojų, pirmame aukšte, - o dabar.. Einam pagražinsim pasaulį tavo šypsena.
- Ech makarone, - ji mane apkabino, - myliu tave.
Žinau kad ji tai pasakė draugiškai.. Bet.. Bet mano širdis suplakė smarkaiu..
- Gerai jau, bent nuo spintos manęs neslėpk, galima aš apsirengsiu.?
- Galbūt, - pasižiūrėjau jai į akis, lyg norėčiau pasakyt kažką svarbaus, - jai tu man kai ką prižadėsi..
- Tau, bet ką.
- Prižadėk, kad nesižiūrėsi į tą melagį, - pasakiau kaip vaikas mamai ir abu pradėjom juoktis.
- Gerai, nežiūrėsiu į ta melagį sakantį tiesą, - nusišypspjo ji, ir išėjo į kambarį.
Nusprendžiau užvirti arbatos, kol ji rengsis.
- Lauraaa. - pašaukiau.
- Ką.? - atsiliepė ji.
- Tau žaliają ar juodają arbatą.???
- Žydrą, - atsiliepė ji, - turim tokios.???
- Aišku kad turim, - atsakiau žvaliau ir užplikiau jai juodosios arbatos, nes žinojau kad ji labiau mėgsta juodają.
Laura nusileido žemyn po kelių minučių, atrodė kaip visada, puikiai. jipasižiūrėjo į puodeliosu juos arbata turinį.
- Ir tu tai vadini žydra arbata.???
- O tu ką, nematai.?
- Ne, - pasakė ji naršydana po spintelę, - o kur saldainiai.??
- Padarė dingau, - paerzinau.
- Mmm, o aš jų noriu.
- Tadaam, - ištraukiau maišelį su saldainiais iš kuprinės, kuri stovėjo šalia.
- Ahaaa, norėjai juos vienas suvalgyti,- juokaudama apkaltino mane Laura.
- ne.. ne, jūs ne taip supratote, aš norėjau jus pradžiuginti , - juokiausi bandydamas padaryti kuo nekaltesnį balsą.
- Tada dalinsimės.
- Dalink, - padaviau jai maišelį.
- Du maaaaaan, - ij pasidėjo du saldainius šalia savęs, - ir vienas tau, - ji man padavė saldainį.
- Neeee, du man, ir du tau.
- O aš tikėjausi, kad tu menoki skaičiuoti.
- Dėje, bet turiu nuvilti, skaičiuoju kuo puikiausiai.
Taip linksmai papusryčiavome ir išėjome į lauką. Oras buvo puikus. Su Laura nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Ji norėjo eiti į parduotuves, nusipirkti sau ką nors. o aš užsispyriau pasivaikščioti po bilioteką. Nepagalvokit, kad esu koks nuobodybė, kuris nieko kito nedaro, tik skaito, mokosi ir pan. Visai ne, tiesiog labai mėgstu pasivaikščioti po bilioteką. Jos tyla mane ramina. Rimtai. Bibliotekoje, kuri yra netoli mano miesto, aš mintinai žinau kiekvienos knygos pavadinimą ir žinau kur ji guli. Esu perskaitęs begalę knygų. Labiasiai dėl to, kad mėgstu slampinėti tarp bibliotekos lentynų ir klausytis tylos.
Galų gale, Laura mane įkalbėjo eiti su ja. Jau po antros valandaos matavimosi, žiūrėjimo ir vaikščiojimo aš pavargau ir sudribau ant šalimais stovinčio suoliuko.
- Lukaaaaaai, stokis.
- Ne, nepriversi, - pasakiau atsidusdamas.
 - O taip, dar ir kaip priversiu, - ji šyptelėjo ir atsisėdo šalia.
- Kurgi ne, pati pavargai.
- Ne, aš nepavargau, aš tiesiog palaikau tau kompaniją, - šyptelėjo.
- mmmmm, tumet esi labai.. - mane pertraukė Lauros mobilusis. Ji pakėlė ragelį ir nusišypsojo.
- Klausau.?
Telefone išgirdau kažkokį murmesį.
- Tu rimtai čia.??? Kaip aš tavęs pasiiiiiiiiiiilgaau, - sucypė ji, kaip maža patenkinta mergaitė, - gal susitiksim, nes kai kas, - ji nusuko savo žvilgsnį į mane, - jau pavargo ir nori eiti savo reikalais, - telefone vėl kažkos murmesys, balsas buvo moteriškas, - kaip pasisekė, tai gal susitinkam.? Aš dabar netoli įėjimo, gerai laukiu, - ir ji padėjo ragelį.
Klausiamai pasižiūrėjau į ją.
- Kąąąąą.? Juk pats sakei, kad pavargai.
- Na, dėl to esu patenkintas, - išsišiepiau, - man įdomu, kas tau skambino.
- A, Miglė, ir pranešė kad ji atvažiavo pas senelę, ir labaai nori susitikti.
- Tai labai labai šaunu, - sutaršiau Laurai plaukus, - ji ryte man skambino, bet aš pamiršau tau perduoti.
- Ech tu, makarone, - ji nusišypsojo, - gerai jau,sulaukiam Milgės ir gali eiti į biblioteką.
- Tai kas.. Nelabai noriu.
- Lukaaaaai, apsispręsk, - ji pavartė akis, - tai kaip.?
- Gerai jau, einu į biblioteką, jai tu neprieš.
- Aišku aš neprieš, - ji šyptelėjo, - o štai ir Miglė, eisi su manimi jos pasitikti.
- Tai kad, gal verčiau aš jau eisiu, - nenorėjau, kam Miglė įkalbėtų mane vaikščioti su jomis.
- tai tada iki susimatymo, - ji pakštelėjo man į skruostą.
- Aha, iki, perduok linkėjimus Miglei, ir kai būsit laisvos, paskambink, ate kaktuse.
Patraukiau biobliotekos link. Ši biblioteka buvo kiek mažesnė, bet vis tiek buvo įdomu ten pasivaikščioti. Jaigu aišku nekreipti dėmesio į tai, kad bibliotekos darbuotoją akylai stebėjo mane lyg kokį vagį. Buvo kiek nejauku, bet vėliau įsiklausaiu į tylą ir užsimiršau. Skaičiau knygų aprašymus, pavadinimus ir žiūrėjau į viršelius. Mano nuotaika pakilo. Bet ne taip, kad norėtųsi juoktis, pokštauti ir pan. Buvau ramus. nuramintas ir saugus. išsirinkau vieną knygą, ir ją užsirašiau pasiėmęs. Paulo Coelho - Vienuolika minučių. Kažkada skaičiau, bet tada dar nesuprasdavau knygų. O dabar galvojau, kad įstengsiu suprasti ir pabaigti skaityti. Išėjęs iš bibliotekos patraukiau į šalimais esančią kavinę. Užsisakiau puodelį kavos ir išsiėmęs knygą, pradėjau skaityti. Ji man pasirodė ganėtinai įdomi. Ilgai skaityti negavau progos, mane pastebėjo Laura ir Miglė einančios pro šalį. Visą dianą praleidome kartu. Miglės dėka, laura pagaliau išsirinko sau nemažai daiktų. Aišku juos nešti teko man. kaip linksma gyventi, įpač kai esi vaikinas ir turi geriausią draugę, o ne draugą. Visą dianą vaikščiojome ir kalbėjomės su Migle. ji buvo gera pašnekovė, su ja buvo labai linksma, todėl susitarėm kada dar susitikti. vakare gryžome namo ir (kaip bebūtų keista) ramiai ir tyliai pavakarieniavome, o po to Laura iškarto užlipo į savo miegamajį. Žinojau, kad ji nenori, kad eičiau iš paskos, todėl likau apačioje ir atsiverčiau knygą. Kelias minutes paskaitęs, išgirdau, kad Laura rausiasi savo kiprinėje, versdama daiktus. Praignoravau tai. Po kiek laiko išgirdau traukymus į sieną. tada nusprendžiau užlipti į antrą aukštą, bet eiti ps ją vis dar nesiryžau. Ir tik išgirdęs jos kūkčiojimą, tyliau užėjau į kambarį, kuriame viskas buvo apversta, ir apkabinau ant žamės sedinčia Laurą. Ji apkabino mane ir užmigo. Paguldžiau ją į lovą ir apkamšęs pabučiavau į kaktą. prieš išeidamas dar sutvarkiau jod kambarį, kad ji atsibustų malonioje aplinkoje. Pats dar kiek paskaičiau savo miegamajame ir užmigau. Prieš tai pasakęs žodžius "Labanakt kaktuse, myliu tave".

Šeštas įrašas. Antroji diena.

Pabudęs neradau Lauros namuose. Pažiūrėjau į laikrodį. Nenuostabu kad jos nėra, jau pusė pirmos, o ji keliasi labai anksti. Paskambinau jai.
- Labas tyras, miegaliau.
- Labas rytas, kaktuse. Kur tu.?
- Aš pas Aistę, - jau visai pamiršau Aistę, su kuria kadaise labai gerai sutarėme, Jos su Laura yra labai geros draugės,- renkis greičiau, eisim maudytis.
- Bet aš tyngiuuuuuuu.
- Lukai, pabusk ir dainuok, -Laura su Aiste nusikvatojo.
- Gerai jau, gerai, beeeeet..- nutęsiau.
- Kas bet.?
- Aš alkanas, - pasiskundžiau, ir žinojau, kad Laura tikrai nusivaipė.
- O mes turim užkąsti, - išgirdau aistės balsą, - ateeeeeeeeik, praaaašom, - abi prašė kuo mielesniais balsais.
- Nu va, jau atsikėliau.
- Aha.. Tiksliau išsiritai iš lovos, -jos abi juokėsi.
- Ne, aš tikrai atsikėliau, - patikinau.
- Gerai, dabar tau teliko rengtis ir parsigauti iki Aistės namų. - jos juokėsi.
- Pasistengsiu, laukit, ate, bučiuoju abi.
- Ir mes tave, - Laura padėjo ragelį. 
Paskubom susitvarkiau lovą ir apsirengiau. Aistė gyvena netoli, vos už kelių namų. Užrakinau duris ir įsidėjau raktus į kišenę. Visai netoli Aistės namų pamačia prie kelio augančią obelį. Nusiskyniau vieną obuolį ir atsakandau. Vos atsikandęs išgirdau kažkokio vyro riksmą. Jis rėkė ant manęs, dėl obuolio nuskinto nuo jo obels. Atsisukau eiti prie Aistės namų, pamačiau ją ir Laurą  besiraitančias iš juoko. Priėjau prie jų.
- Negražu vogti Lukuti, negražu, - paerzino Aistė.
- Dar ir kaip negražu. - pritarė jai Laura.
- Bet tas obuolys toks skanus, o aš toooooooks alkanas, - padariau nekaltą veido išraišką.
- Gerai jau, dėl visko kaltas jis, - Laura pirštu parodė į obuolį. Ir vėl visi pratrūkome juoktis.
- Eem.. - nutęsė Laura, - gal jau eisime maudytis.???
- O aš rankšluostį pamiršau.. - pasakiau.
- O mes tau jį paėmėm, - laura parodė liežuvį.
Pakeliui visi Aistė paleido muziką, iri visi trys dainavome Rolling in the deep.

We could have it all
Rolling in the deep
You had my heart inside your hand
And you played it, to the beat

Merginos pasakė, kad man reikia užsirašyti į chorą. Ir tik pasakiusios, lūžo iš savo minties. Aš žemai busilenkiau ir padėkojau. Juopradėjo juoktis dar labiau, man irgi pasidarė juokinga. Taip mes penkių minučių kelią ėjome ištisas 45 minutes. Tik jos pralėkė labai greitai. išsimaudėle, suvalgėme visus sumuštinius, kuriuos sutepė Laura su Aiste ir labai ilgai dėginomės. laura pasakė, kad nori maudytis. Aistė nenorėjo keltis, tad su Laura teko eiti man. Mes nuėjome gilokai, ir Laura mane apkabino.
- Man vis sunkiau be dozės, - sukuždėjo ji man į ausį.
- Bet tu atrodai tikrai gerai, - tikinau ją.
- Taip, bet vos laukausi..
- Galjau metas namo.?
- Turbūt, bet aš nenoriu išeiti, čia gera, - ji mane vėl apkabino.
- Gal ištikrūjų einame namo.? Nenoriu kad tau būtų blogą.
- Ačiū Lukai.
Išėjome iš vandens, pagulėjome dar pusvalandį, ir Laura pasakė, kad jai skauda pilvą. Visi patraukėme namo. Prie Aistės namų, atsisveikinome su ja.
- Gaila kad nebepasimatysim, - nusiminusi pasakė Aistė, - su jumis linksma.
- Mes čia busim dar ilgai, - paguodė ją Laura.
- Bet aš mėnesiui važiuoju į stovyklą. Išvažiuoju rytoj rytre, tai kad pasimatysim tik kiitą vasarą.
- Ne, tikrai dar pasimatysi šią vasarą, - pasakiau ir šyptelėjau, - pažadam.
Visi trys apsikabinome ir mes su Laura patraukėme į savo namus.

Vos tik įžengus į namus, Laura susmuko ant sofos ir kaip man užmigo. Pabučiavau ją į kaktą ir išėjau iškrauti šlapių rankšliuosčių. Pakabinau juos, ir išėjau gaminti vakarienės. Jau beveik baigiau, kai Laura pasirodė tarpduryje. Iš jos veido išraiškos supratau, kad jai geriau. Ji išspaudė šypseną ir pauostė orą.
- Mmm, skaniai kvepia.
- Tai aišku, po vakarykščių tavo kulinarijos pamokų.
- Mat kaip, - ji plačiau nusišypsojo ir atsisėdo prie stalo, - na pažiūrėsim ko tu išmokai.
Padėjau dubenį su salotomis ir dvi lekštes su mudviejų vakariene ant stalo. Ji įsidėjo salotų į lekštę.

- Vis dėl to, pjaustyti salotas tu išmokai. - ji šelmiškai nusišypsojo.
- Yeey, - suvaidinau labai apsidžiaugusį dėl to, nors iš tiesų džiaugoiausi dėl to, kad ji čia, sėdi šalia manęs.
Valgėm aptarinėdami šią dieną. Vėliau Laura užlipo laiptais į viršų, o aš likau pasižiūrėti televizoriuas. Patogiai įsitaisiausi ant sofos, ir jau ruošiausi įsujungti televizorių, kai išgirdau Laurą verkiaunčią. Tyliai užlipau į antrą aukštą ir tylutėliai įžengiau į miegamajį. Pamačiau Laurą, susmukusią ant lovos ir verkiančią.
- Nereikia.. - tyliai sušnibždėjau, bet ji išgirdo.
- Man labai blogai, - pasakė ji, ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Tai praeis, - atsisėdau šalia jos.
- Tikuiosi. Noriu kad tai praeitų kuo greičiau, - ji apkabino mane.
Žinojau kad kasdien bus tik blogiau, bet norėdamas ją nuraminti pasakiau, kad rytoj bus geriau. Net neprisimenu kaip užmigau. Tik žinau, kad užmigau šalia jau miegančios Lauros... Nelaukdamas rytojaus, nes nenorėjau kad jai butų blogiau.

Penktas įrašas. Pirmoji diena.

Pirmoji diena prasidėjo tikrai gerai, tik atvykę, ėmėmės darbo. Tvarkėmės apie pusantros valandos. Baigus darbą, namai blizgėjo švara. Nuėjome į miegamajį, išsikrauti daiktų.
- Patikrink ar nepasiėmiau nieko.. – nusistebėjau, nejau ji taip rimtai nori mesti.?
- Gerai, jai tik tu taip nori..
Apjieškojau net smulkiausias kišenėles, ir radau tik vieną tabletę. Išmečiau ją į kriauklę ir užmiršau apie jos egzistavimą. Išsipakavome daiktus, ir griuvome ant sofos. Laura apsikabino mane, man tikrai buvo malonu. Įsijungėme televizorių, rodė kažkokią laidą, bet nė vienas iš mūsų jos nežiūrėjo. Kalbėjomės apie viską, ką patyrėme. Aš raminau kaktusą, nes pakeisti gyvenima, esant nuo kažko priklausomai yra tikrai nelengva. Vakarėjant autobusu nuvažiavome į miestelį apsipirkti. Mintinai mokėjau autobusų tvarkaraštį, todėl žinojau, kada galėsime grįžti atgal. Taigi nusipirkome maisto ir labaaai daug šokolado. Tai tūrėtu padėti Laurai.. Bent jau taip skaitėme su ja internete. Mums reikėjo išbandyti viską. Buvome pasirengę kovoti tiek, kiek reikės. Bent jau tą, pirmają dieną. Grįžome namo gana anksti. Pusę vienuolikos abu jau darbavomės virtuvėje. Aš pjausčiau salotas, o kaktusas (jai pamiršot, taip vaidinu Laurą) tuo metu kepė žuvį ir vis laidė pastabas apie mano pjovimą(aišku juokais). Jos manymu pjoviau per storai, o vėliau per plonai ir nė karto nepjoviau bent jau gerai. Galiausiai juokais mečiau porą į dubenį salotoms ir pasakiau, kad salotos paruoštos. Ji nusijuokė (kaip buvau pasiilgęs juos nuostabaus juoko) ir pasakė, kad savo salotas valgysiu pats.
- Neeeeee ne ne ne ne, - pratesiau pirmajį „ne“, kitus pasakiau labai gereitai, abu šypsojomės, - nesuvalgysiu tiek vienas. Padėėėėėėėėėėėėk, - nutaisiau kuo mielesnę veido išraišką, - juk tam ir yra geriausi draugai..
- Tai, jie yra tam, kad padėti, bet aš juk negaliu atinti iš tavęs tavo „skaniūjų“ salotų, - ji pasiėmė pora, ir juo pamosavo, - mane užgrauš sąžinė, jai taip padarysiu. – ji padavėl man porą.
- o mane vaikystėje mokė dalintis, - vėl grįžau prie pjaustymo, - beje, SALOTOS, - pabrėžiau šį žodį, ji palingavo galvą ir nusiojuokė, - yraaaa... eeem, - įsidėjau truputį salotų sau į burną, - yra labai skanios, - pasakiau kramtydamas.
Ji juokėsi, šypsojosi, ir juokavo.. Buvo gera, bet prisiminėme jos žuvį.
- oooooi, - ji vėl užsiėmė žuvimi, - tuoj liksim be vakarienės..- aš prunkštelėjau.
- O kaip gi kitaip, su tokia šeimininke, - abu nusivaipėm tuo pačiu metu, ir tai labai prajuokino, - imk pavyzdį iš manęs, matai, mano salotos tai nesvyla.
- ach taaaip, - ji tikrai juokėsi, - tai gal suberkime tavo salotas į keptuvę, ką manai.?
Ji šelmiškai šypsojosi. Kai galiausiai atsisėdom prie stalo vakarieniauti, laikrodžiai jau rodė vienuoliktą. Abu buvome pavargę, ir pasišnekėję maždaug iki dvyliktos atsigulėme miegoti..

Ketvirtas įrašas

Ji giliai atsiduso ir pradėjo pasakoti savo istoriją:
- Viskas prasidėjo praeitą vasarą, susipažinau su Edgaru. Mes pažįstami beveik metus, todėl klasėje jis man skyrė daugiausiai dėmesio. Kai pradėjau vartoti kvaišalus, pažinojau jį jau mėnesį. Po pusės mėnesio mirė tėvas, - pastebėjau ašaras jos akyse, - ir visi, tame tarpe ir tu, tikėjo kad aš pasikėičiau būtent dėl to, bet ištikrūjų aš pasikeičiau dėl padidintos kvaišalų dozės... Mama buvo per daug prislėgta tėvo mirtimi, kad pastebėtu tai, kad aš išeinu iš namų naktimis... Kai pradėjau.. buvau įsitikinusi, kad užteks jėgų mesti, bet aš neįstengiau. Kas kartą vartojau vis stipresnius kvaišalus, todėl dabar esu beviltiška. Jau beveik susitaikiau su mintimi, kad nebemesiu. Naktimis galvoju apie tai, kas neįvyks. Apie tai, kaip mes nelaikysime egzaminų kartu, apie tai, kaip aš neįsimylėsiu ir.. Apie tai kaip nepadarysiu ko nors laimingu..
Netikėjau ja, ji juokauja, to negali būti, ji nėra narkomanė, ji vis dar laimingai gyvena savo gyvenima. Kitaip negali būti.. Noriu apkabinti ją, paguosti. Ji atrodo tokia trapi, sedėdama ir savo vaikiškomis akimiš žiūrėdama į mane.. Ji nuleidžia akis, ir mano noras ją apkabinti dingsta. Dabar tenoriu būt vienas ir bukai spoksoti į vieną tašką, lyg nuošaly laukdamas, kol viskas praeis.. Bet aš žinau kad nepraeis, ir tūrėčiau padėti Laurai, ji juk man visada padeda. Bet bijau, kad ji nenori mano pagalbos. Tai tylėdami sėdim keles minutes, kol Laura nepaprašo jos palydėti namo. Tylėdami prieiname jos namus, ir aš apkabinu ją. Negrįžtu namo, einu į parką, atsilošiu į medžio kamieną ir žiūriu į dangų. Įkvepiu šviežio pavasario oro.. Po savaitės su puse jau vasaros atostogos.. Nebereikės anksti keltis ir kalti chemiją ar fiziką. Bet, pamokos yra toligražu  ne svarbiausi mano rūpesčiai, aš velniškai noriu padėti draugei, bet nežinau kaip. Grįžau namo, ir parašiau Laurai. Viskas kaip anksčiau. Kitos dienos ryte, einant į mokyklą, ji prižadėjo vartoti kiek įstengs mažiau.. Taip diena po dienos, aš vėl pajutau seniai pamirštą laimę. Ir štai, pirmoji vasaros atostogų diena, mes su Laura, jau žinome, ką darysime bent jau pusę vasaros.. Taigi ilgai nelaukę kraunamės daiktus.. Mama nieko prieš, kad mes vykstame į seną mūsų namelį užmiestyje, kuris mums atiteko po senelės mirties. Pasitinku Laurą, ir abu laukiame mano brolio Vido, kuris pažadėjo nuvežti mus iki to namelio. Mūsų nuotaika gera.. Bent jau kol kas.. Mes abu puikiai žinome, kad bus nelengva.. Laukdami Vido, kalbamės apie raugus, bet nei vienas nė žodžiu neužsimename apie Edgarą. Kai atvažiouja Vidas, sėdame į automobilį, ir tylėdami važiuojame ten, kur Laura tūrėtų pradėti naują gyvenimą... Štai, mes jau vietoje. Išlipam iš automobilio, ir pasiėmę lagaminus (žinojome, kad reikės nemažai rūbų) padėkojome ir atsisveikinome su Vidu. Atrakinau duris, ir mes įžengėme į vidų.. Taip, neprošal būtų pasitvarkyti, pagalvojau. Pirmają  dieną susitvarkėme ir išsikrovėme daiktus. Laura lengvai ištverė pirmają dieną  be svaigalų.. Bet tai tik pirma diena, ir ji vartojo vakar..

Trečias įrašas

Tą rytą atsikėliau gana vėlai, apie vienuoliktą ryto. Laura vis dar miegojo, todėl tyliai išėjau iš kambario į virtuvę, kad išvirčiau jai kavos. Viską dariau atsargiai, bandydamas neišleisti nė vieno garso. Bet kaip visada išėjo atvirkščiai. Palikau telefoną kambaryje ir suskambėjo žadintuvas. Ji tūrėjo man priminti, kad šiandien mokinių tarybos susirinkimas. Bet vietoj to, jis pažadino Laurą. Ji išjungė žadintuvą, todėl aš toliau užsiiminėjau kava. Kai pakėliau akis, tarpduryje stovėjo ji.. Ji atrodė tikrai juokingai, apsivilkusi mano šiltą megztinį, kuris jai buvo kiek didokas, susivėlusi ir raudonais skruostais. Nusižiovavo ir pasisveikino :
- Labas rytas, makarone. – susirišo plaukus į uodegytę.
- Labas kaktuse, - ji priėjo ir apkabino mane ,- kaip miegojai.?
- Nesiskundžiu, - ji nusišypsojo,- beje ačiū..
- Dėl ko,?
- Dėl to, kad pasiėmei mane iš ten.. – ji nuleido akis,- nepyk dėl mano elgesio.
- Nepykstu, - guodžiamai nusišypsojau.
- Taaaai, - nutesė ji,- mes vis dar makaronai.?
- Taip, vis dar makaronai, - abu nusikvatojom.
Ji dar kažką tyliai pasakė, bet nebegirdėjau. Pavaišinau ją kava, ir pradėjau klausinėti to,kas labiausiai domino :
- Laura... tu.. verkei vakar, - ji nuleido akis, - dėl ko..?
- Man reikėtų ilgai pasakoti..
- Na, mes turim laiko..
- Ne, tikrai ne dabar, gal kitą kartą..
- Prašau, - paprašiau, bet pastebėjęs kad klausimas ją nuliūdino, lioviausi klausinėjęs ir prašęs papasakoti.
Tylai gėrėme kavą. Suskambėjo Lauros mobilusis. Ji išbalo. Paklausiau kas skambina, o ji tik išėjo iš virtuvės ir pakėlė ragelį. Kalbėjo neilgai, bet atėjo lyg ir išsigandusi. Pasakė kad jai reikia eiti.Nenorėjau jos niekur išleisti, bet ji buvo neperkalbama. Greitai susiruošė ir išėjo nieko nepaaiškinusi. Skambinau  jai, bet ji nekėlė.  „Vėl“ pagalvojau... Ji juk šiandien dėkojo kad ją iš ten pasiėmiau.. O dabar vėl ten išbėgo.. Nusprendžiau tiesiog užeiti pas Edgarą.  Apsirengiau ir išėjau. Nežinojau ką jam sakysiu kai jis atidarys duris, bet vis tiek ėjau. Štai, aš vėl prie Edgaro buto durų. Šį kartą duris atidarė Edgaras. Pasikvietė vidun. Aš  net neužėjęs paklausiau :
- Žinai kur Laura.?
- Ne, - pažiūrėjo į mane pašaipiu žvilgsniu,- jai nori, gali ją pasiimti, ji manęs nedomina.
- Kaip suprast..?
- Tiesiogiai, jai tu čia tikdėl jos, tai aš tikrai nežinau kur ji, turiu eiti jai tu neprieš..
- Ne.. Ok, viso..- apstulbęs stovėjau ir žiūrėjau kaip jis užtrenkia buto duris
Išėjau į lauką ir vėl surinkau Lauros numerį. Ji atsiliepė, prašiau susitikti, bet ji nepratarė nė žodžio. Nieko nesupratau. Ji numetė, kai aš nutylau. Poto gavau sms „tu tikrai geriausias, Lukai“. Nieko jai neatrašiau.. Nes netūrėjau ką.  Nužingsniavau namo ir susitvarkiau kambarį. Vėliau vėl surinkau kaktuso numerį. Ji pakėlė ragelį, ir kalbėjosi su manimi, nejučia prisiminiau, kaip ji man skambindavo kasdien ir mes kalbėdavomės valandų valandas, ar susitardavome susitikti. Paklausaiu kur ji, ji atsakė, kad eina namo. Paprašiau užeiti..
Laukiau jos, rodos amžinybę. Buvau pasiryžęs klausinėti iki tol, kol ji man visko nepapasakos, bet kai ji pagaliau atėjo, ir aš pamačiau ją.. Jos akis, kurios buvo išvargintos ir paraudusios.. Tiesiog priėjau ir apkabinau ją. Ji risispaudė prie manęs ir tyliai pasakė „Tu geriausias makaronas pasaulyje“.. Nežymiai šyptelejau. Tada nuėjome į svetainę, ir aš vėl paprašiau papasakoti, kas dedasi jos gyvenime. Šįkart ji sutiko papasakoti... 

Antras įrašas

Eidamas namo, galvojau, kad girdėti jos juoką, man jau yra tiesiog kasdienybė, taip pat, kaip keltis ryte į mokyklą. Taip, aš girdėjau jos juoką, tik ji buvo ne su manimi, ji ėjo toleliau už manęs ir kalbėjosi su Edgaru. Pirmą kartą jam pavydėjau, tik ne gražių rūbų, dailaus veido ar visų panelių kurioms jis patinka. Aš pavydėjau jam Lauros. Ji buvo vienintelė kuri mane suprasdavo, o dabar ji nenori su manim bendrauti. Atsisukau ir pažiūrėjau į ją, ji pastebėjo ir prunkštelėjo. Ji elgėsi kažkaip keistai, ne taip kaip elgiasi mano Laura. Bet, ji ir netūrėjo elgtis kaipmano Laura, nes ji nebebuvo mano. Nenorėjau eiti namo, nes būtų dar blogiau nuo to,kad aš jai neparašysiu kad grįžau, o ji man nepaskambins ir nepasakos visko ko nesuspėjo pasakyti pakeliui. Taigi patraukiau prie fontano, dažnai ten leisdavau laiką su Laura, po jos tėvo mirties. Palaikiau ją taip, kaip nepalaikė niekas kitas. Ir ji man buvo dėkinga už tai. Bet dabar jai tai tėra neaiškus siužetas iš praeities, kuri niekada negrįš, o Laura jos ir nejieškos. Jai to nereikia. Ji nenori prisimint praeities, ji nori svajoti apie ateitį. O aš ne, aš megstu grįžti į praeitį ir nusišypsoti geriausioms gyvenimo akimirkoms.  Kiek paėjęs supratau, kad visai nenoriu eiti prie fontano, noriu eiti namo, parašyti Laurai, lyg tai, kad jai manęs nereikia, yra tiesiog mano vaizduotė. Žinojau kad tai yra realybė, bet vis tiek patraukiau namo. Ėjau pro Lauros namus, bet nė nežvilgtelėjos į tą pusę. Grįžau namo, ir parašiau Laurai „grįžau“. Vienas žodis teikė tike daug vilčių. Ir.. Jos žlugo, nes laukiau iki pat vakaro, bet ji nepaskambino. Vėlai vakare sulaukiau skambučio, galvojau kad tai Laura, bet nusivyliau, nes tai buvo jos mama. Ka pakėliau ji ramiai paprašė duoti ragelį Laurai, aš nenorėjau pridaryti Laurai rūpesčių, todėl pasakiau kad ji trumpam išėjo, kai grįš, aš perskambinsiu. Kai tik Lauros mama padėjo ragelį, surinkau „Kaktuso“ (taip vadinau Laurą) numerį. Teko ilgokai laukti kol ji atsilieps. Kai atsiliepė, jos balsas buvo kažkos.. Keistas. Kai pasakiau kad jai reikia namo, ji pasakė kad niekur neeis. Žinojau kad įkalbinėti jos nėra jokios naudos, todėl paprašiau pasakyti adresą, kad galėčiau ją pasiimti. Ji vargiai padiktavo adresą, darydama pauzę po kiekvieno žodžio, lyg bandydama prisiminti. Paskui supratau, kad Lauros būsena turbūt nekokia, taigi paprašyti mamos mane pavežėti tikrai nvykusi mintis. Surinkau brolio numerį, jis sutiko mane pavežėti. Štai, aš stoviu (kaip supratau tai buvo Edragro butas) prie Edgaro buto durų. Teko ilgokai palūkėti, kol durys atidarė,jas atidarė nepažįstamas vaikinas, maždaug aštuoniolikos metų, kaip vėliau sužinojau, jis vardu Tomas. Ji kaip ir visi kiti buvo gerokai apkvaitęs. Laura nenorėjo išeiti, taigi teko ją išsivesti beveik prievarta. Kai pasodinau ją į mažiną, ji žiūrėjo į mane savo tamsiai mėlynomis akimis, jos žvilgsnis buvo neįprastas. Ji nežvelgė į mane su šiluma ir supratingumu. Ji tiesiog buku žvilgsniu žiūrėjo man į akis. Pagalvojau, kad jai tikrai negalima važiuoti namo, nes ji buvo girta, ir kaip supratau prisiuosčiuosi. Paprašiau brolio :

- Važiuok pas mane.

- Gerai, o kaip tavo draugė.?

- Ji nakvos pas mane.- Tuo metu Laura rodos atsibudo.

- Ne, aš nakvosiu namie,- silpnu balsu pasakė ji,- man viskas gerai.

- Laura.. Metytum tu save..- pasižiūrėjau į ją, bandydamas surasti savają švelnią ir mielą laurą,- gal..

- Neee,- nutesė ji,- nenoriu jokių gal, pas tave, tai pas tave.- netekau žado, kas jai.?

išlipom prie mano namų,palydėjau Laurą iki vonios, o pats paskambinau jos mamai, ir paklausiau, ar ji neprieš, kad Laura šiaindien nakvotų pas mane. Kai jos mama pralausė, kodėl neperskambinau, pasiteisinau tuo, kad tiesiog pamiršau, ji rodos patikėjo ir leido Laurai likti. Kiek apsidžiaugiau. Padėjau ragelį ir įžengiau į savo kambarį, paklojau Laurai lova, o pats išsiėmiau pripučiamą čiužinį. Laura tik atėjusi, atsigulė į mano lovą, kadangi aš jau gulėjau ant čiužinio. Negalėjau užmigti. Po pusvalandžio nemigos, išgirdau tylų kūkčiojimą. Įjungiau šviesą, ir pamačiau, kad Lauros pečiai trūkčioja. Atsisėdau ant lovos krašto ir paklausiau :

- Kas tau.?

- Nieko, miegok.-vis dar užsisukusi pasakė ji.

- Sakyk, juk aš tavo geriausias draugas, su manim gali pasidalinti.- Pats nustebau, juk aš ant jos turiu pykti..

- Nieko.. Tiesiog.. Aš,- ji atsisėdo ir apsikabino kelius rankomis,- aš neesu tokia kokia buvau.

- Ei.. Juk viską galima ištaisyti..

- Ne, tu nesupranti, aš...

- Ką tu.? Sakyk gi..- švelniai pasakiau.

- Ne, nieko..

Žinojau kad ji man nieko nepasakys, bet mes bent jau vėl bendraujame. Palikau ją ramybėje, o kitą rytą galėsiu paklausinėti..

Pirmas įrašas

Viskas prasidėjo šio pusmečio pabaigoje, kai į mūsų klasę atėjo vaikinas vardu Edgaras. Jis patiko visoms mano kasiokėms, tame tarpe ir mano geriausiai draugei Laurai. Nesuprantu, kuo jis taip traukė merginas, mano manymu, jis buvo tiesiog pasikėlęs idiotas. Po pamokų, kaip visada kartu su Laura ėjome namo. Kalbėjomės apie banaliausius dalykus, kai staiga paklausiau :
- Tau patiko tas naujokas... Edgaras rodos.?
- Jis šaunus.-Nusivaipiau, kur gi ne, jis jos manymu ne tik šaunus, jos manymu jis tobulas.
- Viskas aišku.-šelmiškai nusišypsojau.
 - Lukai, nepavydėk tik.
- Nepavydžiu, nesijaudink makarone.- Laura nusijuokė.
- Nesijaudinu kaktuse.- priėjome jos namus, ji nuėmė savo kuprinę man nuo pečių ir apkabino.
- Ok, ate.
- Ate, - atsidusau.
- Parašyk kai grįši.- Taip, žinau kad tai kvaila, nes iki mano namų vos penkios minutės kelio, bet Laura visada prašo jai parašyti kai grįžtu namo.

Kaip visada, tik grįžęs pasisveikinau su tėvais ir net nenusiėmęs kuprinės parašiau Laurai kad grįžau. Kaip visada ji man paskambino, ir mes kalbėjomės apie pusvalandį, kol ji nepasakė kad šiandien vakare eina susitikti su Edgaru. O taip, jis jai tikrai TIK šaunus.. Bet, kodėl aš turiu pavydėt.? Mes juk geriausi draugai, o ne pora. Vis dėl to, nenorėjau kad ji eitų, bet kaip ir visada, Laura manęs nesiklausė. Vėliau sužinojau, kad ji ne šiaip ramiai pabendraut su Edgaru ėjo, o ėjo į plotą, kuris vyko Edgaro namuose. Kaip malonu, kad mano geriausia draugė net nenorėjo man to pasakyti. Ryte su ja nesisveikinau. Ji mano manymu suprato kodėl ir atsiprašė. Aš tiesiog paklausiau kodėl ji nepasakė, o ji trūktelejo pečiais ir teprataė „nežinau“. Iš tikrūjų ji žinojo, ir pukiai suprato, kad man geriau nežinot kas vyko tame plote. Bet apie tai vėliau. Aš nebepykau, negaliu pykti ant jos, ji man labai brangi. Kitą rytą, pastebėjau kad ji neišsimiegojusi, kai paklausiau kas atsitiko ji irzliai atkirto :
- Nieko.
- Aš juk matau kad kažkas netaip..
- Viskas šaunu, atsiknisk.
Ji pirmą kartą su manim kalbėjo taip šaltai. Man buvo begalo skaudu dėl jos, bet aš irgi turiu jausmus ir moku pykti. Mano pykčiai jos nė trupučio neliūdino. O po pamokų iš mokyklos ji išėjo su Edgaru. Malonu, drauge..